🦋 Ąžuolinis stiklasparnis (lot. Synanthedon conopiformis, angl. Dale's Oak Clearwing, vok. Alteichen-Glasflügler) – stiklasparnių (lot. Sesiidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurį 1782 m. atrado ir aprašė Eugenijus Esperas (Esper).
Į Lietuvos raudonąją knygą ąžuolinis stiklasparnis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, ąžuolinis stiklasparnis priskirtas DD kategorijai. Iki šiol, ąžuolinis stiklasparnis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Tai nedideli drugiai, kurie savo išvaizda primena vapsvas. Jų sparnai yra skaidrūs, o priekiniai sparnai turi gelsvai oranžines dėmeles galuose. Kūnas juodas, pilvelis su trimis arba keturiais geltonais žiedais. Sparnų išskėstumo ilgis – 15–24 mm. Lytinis dimorfizmas nėra ryškus, patelės šiek tiek didesnės už patinus. Šie drugiai gyvena miškuose ir parkuose, kur yra seni ir pažeisti ąžuolai, dažniausiai gerai saulės apšildomose vietose. Suaugę drugiai skraido birželio-liepos mėnesiais. Patelės kiaušinius deda ant pažeistų ąžuolų kamienų, šakų arba prie šaknų esančių vietų. Vikšrai dvejus metus gyvena medienos tuneliuose po ąžuolo žieve. Antrą žiemą peržiemoję, pavasario pabaigoje jie išgraužia rutulio formos kameras žievėje, pasiruošdami virsti lėliukėmis. Išėjusios lėliukės, naudodamos savo galvoje esantį spygliuką, prasigraužia kelią per kokono luobą ir žievės dangtelį.
Šių drugių gamtoje pastebėti nėra lengva, todėl tyrimams dažnai naudojami specialūs lytiniai atraktantai. Visose aptiktose vietovėse šie drugiai pastebimi pavieniai. Per pastarąjį dešimtmetį rūšies tyrimai nebuvo vykdyti detaliai, nors 2017 m. du ąžuoliniai stiklasparniai buvo sugauti Dūkštų ąžuolyne.
Ši rūšis dažniausiai aptinkama Pietų ir Vidurio Europoje bei Vakarų Azijoje. Lietuvoje ji pastebima Kaišiadorių, Kauno, Kėdainių, Šakių, Trakų ir Vilniaus rajonuose. Lietuva yra šiauriniame rūšies paplitimo arealo pakraštyje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausia grėsmė rūšiai – brandžių lapuočių miškų kirtimas ir senų, pažeistų ąžuolų šalinimas, taip pat pesticidų naudojimas miškuose. Siekiant išsaugoti šią rūšį, būtina saugoti senus ąžuolus, ypač tuos, kurie auga miškų pakraščiuose ar kitose gerai apšviestose vietose.
UICN kategorija: DD - taksonai, apie kuriuos trūksta duomenų
