🦋 Pietinis marguolis (lot. Zygaena angelicae, vok. Elegans-Widderchen, Östliches Bergkronwicken-Widderchen) – marguolių (lot. Zygaenidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurį 1808 m. atrado ir aprašė Ferdinandas Ošenheimeris (Ochsenheimer).
Į Lietuvos raudonąją knygą pietinis marguolis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, pietinis marguolis priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, pietinis marguolis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Pietinio marguolio sparnai yra tamsiai mėlyni su raudonomis dėmėmis. Išskirtinis bruožas – raudonas dryžis priekinių sparnų apatinėje pusėje, kuris tęsiasi išilgai sparno. Rūšis gyvena saulės įšildomose, sausose pievose, kuriose auga skurdi žolinė augalija, taip pat pušynų pakraščiuose, miško aikštelėse ir apleistuose karjeruose. Drugiai skraido nuo liepos iki rugpjūčio pradžios. Jų skrydis yra vangus, o dažniausiai pastebimi tupintys ant buožainių (lot. Knautia) ar kitų augalų žiedų.
Kiaušinėlius patelės deda ant mitybinių augalų, tarp kurių yra dvispalviai raženiai, paprastieji garždeniai, dobilai ir plaukuotieji drugišiai. Vikšrai yra geltoni su juoda nugaros linija ir juodais taškais. Jų vystymasis tęsiasi iki žiemos, kai jie peržiemoja, o pavasarį virsta lėliukėmis, kurios formuojasi tvirtuose, verpsto formos tamsiai geltonuose kokonuose, pritvirtintuose prie augalų stiebelių.
Šios rūšies populiacijos yra fragmentiškos, apsiribojančios tik tinkamomis buveinėmis. Anksčiau pietinis marguolis buvo gana gausiai aptinkamas Merkinės apylinkėse, tačiau per pastaruosius dešimtmečius jų skaičius pastebimai sumažėjo. Vienoje pievoje paprastai aptinkama nuo kelių iki keliasdešimties individų.
Pietinis marguolis – tai drugys, paplitęs Pietų Europoje ir europinėje Rusijos dalyje iki Pietų Uralo. Lietuvoje rūšis aptinkama tik Pietų Lietuvoje, kur užregistruota keliolika populiacijų. Į šiaurę nuo Lietuvos pietinio marguolio neaptikta.
Didžiausios grėsmės rūšiai kyla dėl natūralių pievų nykimo, kurį lemia tradicinės žemėnaudos mažėjimas. Pievos, anksčiau ekstensyviai ganytos ar šienautos, dabar dažnai apauga krūmais, medžiais arba yra užsodinamos. Norint apsaugoti šią rūšį, būtina reguliariai šalinti sumedėjusią augaliją, šienauti pievas arba skatinti ekstensyvų gyvulių ganymą. Taip pat būtina atkurti nykstančias pievų buveines, siekiant užtikrinti, kad išlikusios populiacijos turėtų tinkamas gyvenimo sąlygas.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
