🐞 Keturtaškis maitvabalis (lot. Dendroxena quadrimaculata, sin. Xylodrepa quadripunctata, angl. Carrion beetle) – maitvabalių (lot. Silphidae) šeimos vabalas (lot. Coleoptera), kurį 1772 m. atrado ir aprašė Antonijus Skapoli (Scopoli).
Į Lietuvos raudonąją knygą keturtaškis maitvabalis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., keturtaškis maitvabalis priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, keturtaškis maitvabalis priskirtas NT kategorijai. Iki šiol, keturtaškis maitvabalis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Keturtaškis maitvabalis pasižymi 12–15 mm dydžio ovaliu kūnu, kuris yra juodos spalvos. Antenos ir kojos taip pat juodos. Keturi galiniai antenų nareliai sudaro neryškią buoželę. Vabalo priešnugarėlė ir antsparniai yra geltoni, su juodomis detalėmis: juoda dėmė priešnugarėlės viduryje ir po dvi juodas dėmes kiekviename antsparnyje. Antsparniuose taip pat matyti trys neryškios išilginės briaunos. Skydelis yra juodas.
Šie vabzdžiai daugiausia gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose, ypač ten, kur auga ąžuolai. Jiems būdingos buveinės apima upių slėnių ir griovų šlaitų lapuotynus. Keturtaškiai maitvabaliai yra plėšrūnai, aktyvūs dieną. Jie greitai juda medžių šakomis, ieškodami grobio, dažniausiai įvairių drugių vikšrų, tokių kaip ąžuoliniai lapsukiai, žieduotieji ir auksauodegiai verpikai, žiemsprindžiai. Vabalai dažniausiai pastebimi gegužės–birželio mėn. vietovėse, kur gausu vikšrų.
Rūšies populiacijų gausumas nėra detaliai ištirtas, o pakartotiniai tyrimai žinomose radavietėse neatlikti. Didžiausi jų susitelkimai stebimi vietose, kur pastebimi lapus graužiančių vikšrų židiniai.
Keturtaškis maitvabalis yra plačiai paplitusi rūšis, randama Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje iki Rytų Sibiro ir Kurilų salų. Lietuvoje šių vabalų pasiskirstymas yra nelygus: Vidurio Lietuvoje jie aptinkami dažniau ir didesniais kiekiais, o kitose šalies dalyse jų randama retai, dažniausiai pavienių individų. Per pastarąjį dešimtmetį šalyje buvo nustatytos keturios naujos šios rūšies radavietės.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės rūšiai yra lapuočių miškų, ypač ąžuolynų, kirtimas ir pesticidų naudojimas. Apsaugos priemonės turėtų būti orientuotos į šių miškų išsaugojimą bei cheminių priemonių naudojimo ribojimą.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai
