🦟 Mėlynsparnė apsiuva (lot. Semblis phalaenoides, sin. Holostomis phalaenoides) – didžiųjų apsiuvų (lot. Phryganeidae) šeimos apsiuva (lot. Trichoptera), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą mėlynsparnė apsiuva įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., mėlynsparnė apsiuva priskirta 3 (R) kategorijai, o nuo 2003 m. – 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, mėlynsparnė apsiuva priskirta NT kategorijai. Iki šiol, mėlynsparnė apsiuva saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Mėlynsparnių apsiuvų sparnai gelsvai balti, su netaisyklingomis rudomis dėmėmis ir taškais, kurių forma ir dydis skiriasi kiekvienam individui. Suaugusieji dažniausiai stebimi prie lėtos tėkmės upių ir skraido dieną gegužės pabaigoje bei birželio mėnesį.
Lervos gali pasiekti net 10 cm ilgio, turi būdingą galvos ir nugaros skleritų raštą, o jų namelis susideda iš augalinių dalių. Lervos minta daugiausia chironomidų, tinklasparnių, kitų apsiuvų, lašalų bei ankstyvų lervų. Retai jos minta dumbliais ir vandens augalais. Lervos randamos nuo rudens pradžios iki gegužės mėnesio. Suaugę vabzdžiai yra dideli, su išskleistais sparnais, kurių atstumas vidutiniškai siekia 6–7 centimetrus.
Mėlynsparnių apsiuvų gyvenamoji aplinka yra įvairi. Lervos dažniausiai randamos stovinčiuose vandens telkiniuose arba lėtai tekančiose mažose, vidutinėse ir didelėse upėse, kur vanduo gerai prisotintas deguonimi, yra humusingas, šiek tiek rūgštinis, su akmenuotu, smėlėtu dugnu, apaugusiu vandens augalais, samanomis arba apneštu dumblo sąnašomis.
Populiacijos gausumas Lietuvoje nėra tiksliai žinomas, tačiau pastaraisiais metais stebėjimų užregistruota daugiau, nors lervų ir suaugusių individų randama dažniausiai tik pavienių. Pavyzdžiui, Šešupėje buvo aptiktos tik trys lervos, o prie Visinčios upės – penki suaugę vabzdžiai.
Mėlynsparnė apsiuva plačiai paplitusi Šiaurės Europoje, Azijoje ir iki Japonijos, tačiau yra reta visose savo paplitimo teritorijose. Nuo 2001 metų Lietuvoje žinomos mėlynsparnės apsiuvos radavietės vidutinėse ir didelėse upėse arba šalia jų. Lervos buvo rastos Visinčios ir Šešupės upėse, o suaugę vabzdžiai stebėti prie Merkiu, Šventąja, Visinčia, Nerimi, Verseka, Ūla, Straujos ir Nemuno santakoje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės mėlynsparnėms apsiuvas yra upių tarša, vandens rūgštėjimas ir buveinių fizinių savybių pasikeitimai, pavyzdžiui, grunto pokyčiai ar srovės režimo trikdžiai, atsirandantys dėl hidroenergetikos projektų ar kitokio hidrografinio tinklo pertvarkymo. Norint apsaugoti šią rūšį, svarbu užtikrinti švarų vandenį ir stabilias buveines, saugoti upių ir kitų vandens telkinių ekologinį balansą.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
