🐝 Mėlynoji bitė (lot. Xylocopa valga, vok. Südliche Holzbiene, Östliche Holzbiene) – bičių (lot. Apidae) šeimos plėviasparnis (lot. Hymenoptera), kurią 1872 m. atrado ir aprašė Adolfas Gerštakeris (Gerstaecker).
Į Lietuvos raudonąją knygą mėlynoji bitė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 0 (Ex) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos mėlynoji bitė buvo išbraukta 2019 metais.
Mėlynoji bitė – 20–27 mm ilgio, juodos spalvos, apaugusi juodais plaukeliais. Sparnai pasižymi mėlynai violetiniu blizgesiu. Ši rūšis aktyvi nuo gegužės pradžios iki rugpjūčio pabaigos ir lanko įvairių augalų žiedus, tačiau vengia smulkių žiedų. Ji labiausiai lankosi ant didesnių augalų, tokių kaip pupiniai, notreliniai ir erškėtinių šeimos augalai, taip pat krūmai ir medžiai, įskaitant kultūrinius ir pietinių rūšių augalus. Lietuvoje mėlynoji bitė dažniausiai buvo aptinkama prie senų gyvenviečių, kur buvo medinių pastatų, tvorų ir stulpų.
Mėlynosios bitės lizdus daro negyvoje, sausame medyje, dažniausiai išgraužtuose urvuose, kurie gali būti iki 30 cm ilgio. Viename lizde būna 10–15 akelių. Nauja karta išsivysto ir lizdus palieka liepos pabaigoje – rugpjūčio mėnesį. Suaugusios bitės žiemoja supuvusiuose kelmuose ar mediniuose statiniuose.
Populiacijų gausumas Lietuvoje nėra žinomas, tačiau pagal senus kolekcinius duomenis, Panevėžio apylinkėse anksčiau buvo gausios mėlynųjų bičių populiacijos.
Mėlynoji bitė paplitusi Europoje, Šiaurės Afrikoje, Mažojoje Azijoje, Kaukaze, Pietų Sibire ir Centrinėje Azijoje. XX a. pirmoje pusėje jos arealas Europos šiaurėje siekė net Pietų Suomiją ir Ladogos ežero pakrantes, tačiau šiuo metu rūšis neaptinkama Latvijoje ir Lietuvoje. Lenkijoje ji išliko tik pietrytinėje dalyje. Lietuvoje žinomos pavienės radavietės, pavyzdžiui, Vilniaus rajone (Medynoje, Žvėryne) ir Panevėžio rajone (Augustave, Naujadvario apylinkėse). Paskutinį kartą šie vabalai buvo stebėti 1944 m. Mazgailio kaime (Panevėžio raj.).
Išnykimo priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau smarkiai sumažėjus negyvos senos medienos ir išnykus mediniams pastatams, tvoroms bei stulpams, bitėms tapo sunku rasti tinkamų veisimosi vietų. Be to, intensyviai naikinant bitėms svarbius medinius statinius, jos galėjo būti persekiojamos. Taip pat kultūrinių pievų ir ganyklų plitimas sumažino mitybinius augalus, kurie yra būtini bičių išlikimui. Siekiant apsaugoti mėlynąsias bičių populiacijas, svarbu išsaugoti jų buveines ir veisimosi vietas.
