🦋 Rudakis satyriukas (lot. Coenonympha hero, angl. Scarce Heath, vok. Braunes Wiesenvögelchen, Wald Wiesenvögelchen) – pleštekių (lot. Nymphalidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurį 1761 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą rudakis satyriukas įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., rudakis satyriukas priskirtas 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, rudakis satyriukas priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, rudakis satyriukas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Rudakis satyriukas – drugys dydžiu panašus į kitus satyriukus, o sparnų plotis siekia 27–32 milimetrus. Jis išsiskiria tamsia viršutine sparnų puse ir akinėmis dėmėmis ant apatinių sparnų apatinės pusės. Rudakis satyriukas gyvena mažose drėgnose arba pelkėtose pievose, dažnai miškų masyvuose ar įvairiame medžių, krūmų ir pievų kraštovaizdyje. Pelkėse gyventojai dažniausiai randami rytinėje Lietuvos dalyje. Drugiai skraido nuo gegužės pabaigos iki liepos pradžios. Jie yra gana sėslūs, dažniausiai randami ant žiedų ar krūmų lapų ir retai migruoja daugiau nei 1 kilometrą.
Patelės deda kiaušinėlius po vieną ant žolinių augalų. Liepos mėnesį išsiritę vikšrai minta varpiniais augalais, tokiais kaip eraičinai, miglės, lendrūnai, šluotsmilgės, o pelkėse – švyliais ar viksvomis. Žiemoti vikšrai lieka prie mitybinių augalų, pavasarį virsta lėliukėmis.
Populiacijos gausumas pastaraisiais dešimtmečiais pastebimai sumažėjo. Nors radaviečių yra nemažai, daugumoje jų aptinkama tik pavienių drugių. Geresnė populiacijos būklė stebima rytinėje šalies dalyje pelkėse, kur kartais suskaičiuojama iki keliasdešimties drugių. Tačiau tinkamų buveinių skaičius sumažėjo kelis kartus per pastaruosius dvidešimt metų.
Rudakio satyriukio arealas driekiasi nuo šiaurrytinės Prancūzijos per Centrinę Europą, Pietų Skandinaviją, Rytų Europą iki Pietų Sibiro, Sachalino ir Korėjos. Deja, ši rūšis išnyko Beniliukso šalyse, Jutlandijoje, Šveicarijoje, Šiaurės Vokietijoje ir Čekijoje. Lietuvoje šis drugys dažniau aptinkamas miškinguose centrinės dalies rajonuose, o kitur žinomos tik pavienės jo radavietės.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės yra nedidelių pievų nykimas dėl jų nebenaudojimo, apželdinimo medžiais ar dirbamos žemės plėtros. Pelkės kenčia nuo sausėjimo ir apaugimo tankiais miškais. Rudakio satyriuko išsaugojimui reikalingas tinkamas pievų ir migracijos koridorių tinklas, kurių tarpusavio atstumas neviršytų 1 kilometro. Mechanizuotas pievų šienavimas ir žolės vyniojimas į ritinius nėra tinkamas būdas, nes sunaikinami vikšrai. Apsauga reikalauja nuoseklių priemonių buveinių išsaugojimui ir atkūrimui.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
