Saugomi ir reti vabzdžiai Lietuvoje

🦗 Šarvuotoji strėliukė (lot. Coenagrion armatum, angl. Dark Bluet, Norfolk Damselfly, Norfolk Blue Damselfly, Norfolk Coenagrion, vok. Hauben-Azurjungfer) – strėliukių (lot. Coenagrionidae) šeimos laumžirgis arba žirgelis (lot. Odonata), kurią 1840 m. atrado ir aprašė T. Šapentjeris (Charpentier).

Į Lietuvos raudonąją knygą šarvuotoji strėliukė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 2 (V) kategorijai. 2000 m. šarvuotoji strėliukė buvo išbraukta iš Lietuvos raudonosios knygos. Kiek vėliau, nepraėjus dvidešimtmečiui, nuo 2019 m., šarvuotoji strėliukė vėl buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, kai tais pačiais metais Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, šarvuotoji strėliukė buvo priskirta EN kategorijai. Iki šiol, šarvuotoji strėliukė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Šarvuotoji strėliukė – tai vidutinio dydžio laumžirgis. Kūno ilgis apie 35 mm, o išskėstų sparnų plotis – 40 milimetrai. Patinai skiriasi žalsva spalva ir specifiniu juodu raštu ant pilvelio antrajame narelyje. Pilvelio gale jie turi didelius apatinius priedėlius, kurie primena šarvus.

Lervos gyvena sekliuose mezotrofiniuose ir eutrofiniuose vandens telkiniuose, kur atviro vandens ploteliai mozaikiškai kaitaliojasi su baliniais asiūkliais, viksvomis ir kitais vandens augalais. Suaugėliai nėra geri skrajūnai ir skraido žemai virš vandens telkinių, dažniausiai augalijos lygyje. Tinkamos buveinės randamos upių slėniuose, paežerėse, užpelkėjusiose lomose ir apleistuose durpynuose. Skraidymo sezonas gana trumpas – nuo gegužės pradžios iki birželio vidurio. Gali būti, kad konkrečios populiacijos suaugėliai skraido visi vienu metu ir tai trunka tik apie dvi savaites. Kiaušinėlius deda į plūduriuojančius ar panirusius vandens augalus, susikabinę poroje į „tandemą“. Lervos vystosi vandenyje apie metus ir peržiemojusios tampa vienos iš pirmųjų, išsiridusių pavasarį.

Dauguma populiacijų yra labai mažos tiek pagal plotą, tiek pagal individų skaičių. Dažniausiai stebimi tik keli suaugę vabzdžiai, tačiau kai kuriose vietose jų gali būti dešimtys. Pagal praeito amžiaus tyrimų duomenis galima numanyti, kad iki masinės melioracijos laikotarpio rūšis buvo gerokai dažnesnė.

Šarvuotoji strėliukė paplitusi Šiaurės, Centrinėje ir Rytų Europoje, Užkaukazėje, Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Didžiojoje Britanijoje išnykusi, nykstanti Danijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje. Lietuvoje radavietės yra padrikos, tačiau pasiskirsto gana tolygiai visoje šalyje. Trūksta naujesnių duomenų iš šiaurinės ir rytinės šalies dalių.

Pagrindinės grėsmės – nestabilios buveinės, kurias gali paveikti sausros, augalijos sutankėjimas vykstant sukcesijai. Iš antropogeninių veiksnių grėsmę kelia mažų balų nusausinimas, uždumblėjusių vandens telkinių valymas, kūdrų kasimas žemapelkių vietoje, senų bebraviečių sunaikinimas ir ūkinė veikla apleistuose durpynuose arba netinkamas jų tvarkymas. Šarvuotosioms strėliukėms neigiamą poveikį gali daryti ir radavietės aplinkos apaugimas mišku, nes rūšiai labiau tinka atviras kraštovaizdis. Siekiant apsaugos svarbu išsaugoti žemapelkių ir seklių vandens telkinių buveinių įvairovę bei mozaikiškumą, išlaikyti palankų hidrologinį režimą.

UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai