🦋 Šiaurinis perlinukas (lot. Boloria frigga, sin. Clossiana frigga, angl. Frigga Fritillary, Willow-bog Fritillary) – pleštekių (lot. Nymphalidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurį 1791 m. atrado ir aprašė Peteris Tunbergas (Thunberg).
Į Lietuvos raudonąją knygą šiaurinis perlinukas įrašytas 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 1 (E) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., šiaurinis perlinukas priskirtas 3 (R) kategorijai, o nuo 2007 m. – 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, šiaurinis perlinukas priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, šiaurinis perlinukas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Šiaurinis perlinukas yra vidutinio dydžio drugys. Jo antenos yra buožiškos, o išskleistų sparnų atstumas tarp galų siekia 36–47 mm, priekinio sparno ilgis siekia 18–23 milimetrus. Sparnų raštas būdingas perlinukų genties drugiams. Priekiniai sparnai yra rausvai rudi, su sudėtingu juodų dėmių raštu, tačiau sparnų išoriniame krašte matoma juodų dėmių linija. Apatiniai sparnai turi juodą pamatinę dalį, kuri išplinta didesnėje sparno dalyje, o sparnų išorinis kraštas pasižymi juodų dėmių linija ir siaura juoda pakraščio linija. Sparnų apačios raštas atitinka viršutinių sparnų raštą, tačiau apačia yra šviesesnė, o apatinio sparno apatinė dalis turi rožiškai rudą pakraštį. Kūnas juodas, apaugęs šviesiai rudais plaukeliais. Lytinis dimorfizmas yra nedidelis, nes patelės yra tik nežymiai didesnės.
Vikšrai yra juodi, su dviem šviesiai violetinėmis linijomis šonuose, o jų kūnas nusėtas juodais šakotais spygliais. Vikšrų mitybiniai augalai yra tekšės, mėlynės, vaivorai ir bruknės. Patelės deda kiaušinėlius po vieną ant mitybinių augalų, o išsiritę vikšrai intensyviai maitinasi. Lėliukės, kurios žiemoja, virsta iš vikšrų, o drugiai pasirodo gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje.
Suaugę drugiai maitinasi žydinčių augalų nektaru. Paprastai būna viena karta kas dveji metai, tačiau Lietuvoje šiaurinio perlinuko kartų dažnumas dar nėra ištirtas. Šiaurinis perlinukas gyvena tundrose ir pelkėse. Lietuvoje jis aptinkamas didelių aukštapelkių apypelkio zonoje ir iš buveinės neišskrenda, tačiau pabaidyti skrenda labai greitai. Jie aktyvūs šiltomis, saulėtomis dienomis.
Šiaurinio perlinuko populiacijos gausumo vertinimas nėra atliktas, tačiau Čepkelių raiste šie drugiai buvo stebimi daugiau nei 40 metų. Per visą šį laikotarpį buvo aptikta tik pavienių individų.
Šiaurinis perlinukas turi cirkumborealinį paplitimą. Rūšis randama Šiaurės Amerikoje ir šiaurinėje Europos dalyje, įskaitant Šiaurės Airiją, Fenoskandiją ir nedidelį židinį Baltarusijoje. Ji taip pat aptinkama rytinėje Kazachijos dalyje, Šiaurės Mongolijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Lietuvoje šiaurinis perlinukas yra labai reta rūšis, kuri žinoma tik Čepkelių raiste ir Musteikos apylinkėse, esančiose Varėnos rajone. Radavietės Lietuvoje ir Baltarusijoje sudaro pietinį rūšies arealo pakraštį.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai kyla dėl aukštapelkių hidrologinio režimo pakitimų ir buveinių užaugimo, kas gali riboti šios rūšies gausumą.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
