🐞 Šiaurinis elniavabalis arba šiaurinis elniaragis (lot. Ceruchus chrysomelinus, vok. Rindenschröter) – elniavabalių (lot. Lucanidae) šeimos vabalas (lot. Coleoptera), kurį 1785 m. atrado ir aprašė Sigmundas Hochenvartas (Hochenwarth). Lietuvoje iki 2003 m. buvo vadinamas šiauriniu elniaragiu.
Į Lietuvos raudonąją knygą šiaurinis elniavabalis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 1 (E) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., šiaurinis elniavabalis priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, šiaurinis elniavabalis priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, šiaurinis elniavabalis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Šiaurinis elniavabalis išsiskiria ryškiai juodu, blizgančiu kūnu, kurio ilgis siekia 11–18 mm. Kojos yra juodos arba tamsiai rudos, o letenos, antenų galai ir čiupikliai yra šviesesni. Vabalų kūnas padengtas smulkiomis duobutėmis, o antsparniai turi negilias išilgines vageles. Patinai pasižymi masyvesne galva ir stipriau išsikišusiais viršutiniais žandais nei patelės. Šie vabalai gyvena drėgnuose, pavėsinguose miškuose, kur jų lervos vystosi puvinio apimtuose rąstuose – dažniausiai eglių, beržų, ąžuolų, juodalksnių, kartais pušų, drebulių, liepų ar bukų. Vidutinio klimato zonoje lervos vystosi dvejus ar trejus metus, o suaugėliai išsirita rudenį ir žiemoja lėliukių kameroje. Gegužės–birželio mėnesiais vabalai poruojasi, o patelės deda kiaušinius į medienoje išgraužtas duobutes. Šie vabalai aktyvūs šviesiuoju paros metu, dažniausiai ropinėja netoli vystymosi vietų, tačiau skraidančių nepastebėta.
Tikslaus populiacijos gausumo įvertinimo nėra, tačiau suaugę vabalai ir jų lervos buvo pastebėti tokiose vietovėse kaip Punios šilas (Alytaus r.), Būdos ir Vadų miškai (Kaišiadorių r.), Sakalinės miškas (Jurbarko, Tauragės r.), Kaskalnio miškas (Jurbarko r.), Padauguvos miškas (Kauno r.), Ažvinčių giria (Ignalinos r.), Braziūkų miškas (Kazlų Rūdos sav.) ir Čepkelių raistas (Varėnos r.).
Šiaurinis elniavabalis paplitęs Europoje, Kaukaze ir Vakarų Sibire. Šiaurinėje arealo dalyje aptinkamas pietinėje Norvegijoje, Suomijoje, Karelijoje bei Archangelsko srityje, o pietuose – Šiaurės Ispanijoje, Italijoje ir Balkanų pusiasalyje. Nors rūšis yra plačiai paplitusi, beveik visame areale ji išlieka reta. Lietuvoje aptinkama izoliuotomis populiacijomis, ir žinomos keliolika šių vabalų radaviečių.
Pagrindinės grėsmės rūšiai kyla dėl tinkamų buveinių fragmentacijos, intensyvios miškininkystės, ypač plyno kirtimo, ir išvirtusių medžių šalinimo. Miškų šviesėjimas bei hidrologinio balanso pokyčiai taip pat turi įtakos populiacijai. Geniniai paukščiai, kurie maitina lervomis, yra dar viena grėsmė. Siekiant apsaugoti šiaurinį elniavabalį, būtina riboti miškų kirtimą ir negyvų medžių šalinimą, taip pat išlaikyti tinkamą buveinių pavėsingumą, hidrologinį režimą bei pakankamą mitybinio substrato kiekį.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
