🐞 Grakštusis puošniažygis (lot. Carabus intricatus, angl. Blue Ground Beetle, vok. Blauer Laufkäfer) – žygių (lot. Carabidae) šeimos vabalas (lot. Coleoptera), kurį 1761 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą grakštusis puošniažygis įrašytas 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., grakštusis puošniažygis priskirtas 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, grakštusis puošniažygis priskirtas CR kategorijai. Iki šiol, grakštusis puošniažygis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Šis vabalas pasižymi išskirtine išvaizda ir savita biologija. Jo kūno ilgis siekia 24–36 mm, jis yra juodos spalvos su stipriu mėlynu atspalviu, intensyvesniu priešnugarėlės ir antsparnių kraštuose. Antsparniai yra grublėti, su išilgai išsidėsčiusiais pailgais kauburėliais, kurie suteikia vabzdžiui unikalų struktūrinį raštą. Grakštusis puošniažygis yra neskraidantis, plėšrus vabalas, gyvenantis vidutinio drėgnumo buveinėse. Dažniausiai jis aptinkamas šviesiose lapuočių ar mišriose sengirėse, mišku apaugusiuose pietinės ekspozicijos šlaituose arba parkuose. Dieną jis slepiasi po atšokusia sausuolių žieve ar kitose priedangose, o aktyviai medžioja naktį, nors kartais pasirodo ir dieną. Šis vabzdys gali užlipti medžių kamienais iki keliolikos metrų aukščio. Jo mitybos racioną sudaro sliekai, šliužai, sraigės, taip pat įvairių vabzdžių lervos ar net vaisiai. Lervos vystosi du ar tris mėnesius, o suaugėliai gali išgyventi kelerius metus.
Esamos vienintelės žinomos populiacijos Lietuvoje gausumas nėra tiksliai įvertintas. Tikslinių ekspedicijų metu aptinkami tik pavieniai individai. Pagrindinės grakščiojo puošniažygio populiacijos mažėjimo priežastys yra tinkamų buveinių fragmentacija, plynieji miškų kirtimai, negyvos medienos šalinimas bei labai sutankėjęs pomiškis.
Grakštusis puošniažygis paplitęs centrinėje Europos dalyje, tačiau visame areale patiriantis didelį spaudimą. Rytuose šios rūšies arealas apima vakarinę Baltarusijos, Ukrainos dalį ir Moldovą, o pietuose siekia Prancūzijos pietus, Italijos Alpių regioną bei šiaurinę Graikiją. Lietuva yra šiaurinėje šio vabalo arealo dalyje. Šalies teritorijoje žinoma viena izoliuota populiacija Stanislavos miške, dešiniajame Nemuno slėnio šlaite ties Ringovės upeliu. Ankstesni duomenys apie stebėjimus Kaukinės miške nėra patikimai patvirtinti.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Siekiant apsaugoti šią rūšį, būtina riboti plynuosius, ypač senų (vyresnių nei 80 m.) medžių kirtimus, išsaugoti vidutinio drėgnumo lapuočių ar mišrius miškus, taip pat mišku apaugusius pietinės ekspozicijos šlaitus, palaikant tinkamą pomiškio tankį.
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja