🐞 Raudonasis pievaspragšis arba raudonasis pievasprakšis (lot. Anostirus purpureus) – spragšių (lot. Elateridae) šeimos vabalas (lot. Coleoptera), kurį 1761 m. atrado ir aprašė Nikolaus Poda (Poda).
Į Lietuvos raudonąją knygą raudonasis pievaspragšis įrašytas 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, raudonasis pievaspragšis priskirtas CR kategorijai. Iki šiol, raudonasis pievaspragšis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Šio vabalo kūnas yra 8–14 mm ilgio, juodas, o antsparniai – ryškiai purpuriškai raudoni su dviem išilginėmis briaunelėmis. Galva ir priešnugarėlė padengtos aukso spalvos plaukeliais, o kojos ir antenos yra juodos. Raudonasis pievaspragšis gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose, mėgsta šiltas, saulėtas vietas: pietinės ekspozicijos pamiškes, upių slėnius, kalvų šlaitus bei miško aikšteles. Jį galima pastebėti ant įvairių žydinčių augalų arba kartais ant medžių kamienų.
Vabalų lervos gyvena dirvožemio viršutiniame sluoksnyje, yra plėšrios ir maitinasi dirvožemio bestuburiais. Lėliukėmis virsta vasarą, o išsiritę suaugėliai lieka žiemoti dirvoje. Vabalai suaugėliai pasirodo pavasarį, balandžio pabaigoje, ir išlieka aktyvūs iki liepos vidurio.
Populiacijos gausumas Lietuvoje nėra tiksliai įvertintas, tačiau Jiesios upės slėnyje ši rūšis stebima reguliariai nuo 1984 metų.
Raudonasis pievaspragšis yra ryškiaspalvis vabzdys, gyvenantis pietinėje ir centrinėje Europos dalyje, tačiau jo arealas taip pat apima rytines teritorijas iki Irano. Šiaurėje rūšis siekia Estiją, nors ten laikoma išnykusia. Lietuvoje ši rūšis aptinkama retai, žinomos kelios radavietės Kauno rajone, Jiesios upės slėnyje ir Ežerėlio apylinkėse.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės yra tinkamų buveinių praradimas dėl natūralios sukcesijos procesų, kai atviros pievos ir pamiškės apauga mišku, arba dėl tyčinio buveinių užsodinimo medžiais. Siekiant išsaugoti raudonąjį pievaspragšį, būtina palaikyti ir saugoti atviras buveines, tokias kaip pievos ar ganyklos, esančias jo gyvenamosiose vietose. Šių priemonių įgyvendinimas yra būtinas siekiant užtikrinti šios retos rūšies išlikimą.
