🦋 Baltamargė šaškytė (lot. Euphydryas maturna, angl. Scarce Fritillary, vok. Eschen-Scheckenfalter, Maivogel) – pleštekių (lot. Nymphalidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą baltamargė šaškytė įrašyta 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, baltamargė šaškytė priskirta VU kategorijai. Iki šiol, baltamargė šaškytė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Šis vidutinio dydžio drugys išsiskiria 38–50 mm sparnų išskleidimo pločiu ir 16–24 mm sparno ilgiu. Jam būdingas lytinis dimorfizmas. Patino priekiniai sparnai siauresni ir smailėjantys, jų kraštas tiesus, o patelės sparnai išgaubti. Sparnų viršutinė dalis tamsiai ruda, su plytų spalvos dėmėmis ir tinklišku raštu. Užpakalinių sparnų apatinėje pusėje matomos gelsvos dėmės ir laužyta juoda linija, padalijanti vidurio juostą.
Baltamargės šaškytės drugiai skraido nuo birželio iki liepos pradžios. Patelės kiaušinėlius deda grupėmis ant saulės apšviestų uosių lapų. Vikšrai vystosi bendruose lizduose, kurie gaminami iš šilko siūlais apraizgytų uosių lapų. Vikšrai yra juodi, su geltonų dėmių juostomis nugaroje ir šonuose. Jie žiemoja miško paklotėje susuktame lizde, o pavasarį pasklinda – kai kurie lieka maitintis uosių lapais, kiti pereina prie žolinių ar sumedėjusių augalų, tokių kaip kūpoliai, veronikos, drebulės, gluosniai ar sausmedžiai. Lėliukėmis virsta ant augalų stiebų ar krūmų. Baltamargės šaškytės mėgstamos buveinės yra drėgni lapuočių miškai, ypač tokie, kuriuose auga uosiai. Rūšis nesiveisia pavėsyje ir yra dažniausiai randama miško pakraščiuose, pievose, proskynose ir šalia miško kelių.
Šios rūšies populiacijos Lietuvoje dažniausiai yra negausios, daugelyje vietovių aptinkama tik pavienių individų. Kai kuriose radavietėse stebimas didesnis drugelių skaičius – jų skraidymo maksimumu galima pastebėti dešimtis per valandą. Tačiau pastaruoju metu dėl uosių džiūvimo ir buveinių kokybės blogėjimo populiacija mažėja.
Baltamargės šaškytės paplitimas apima Europą nuo Ispanijos vakaruose iki Norvegijos šiaurėje, o rytinėje pusėje tęsiasi per vidutinio klimato juostos Aziją iki Altajaus kalnų. Lietuvoje rūšis aptinkama atskirais židiniais, daugiausia Vidurio, Šiaurės ir Pietvakarių regionuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Baltamargei šaškytei didžiausią grėsmę kelia miškų iškirtimas buveinėse, uosių ligos, hidrologinio režimo pokyčiai, augalų struktūros pasikeitimai ir miško laukymių užsodinimas. Siekiant apsaugoti šią rūšį, būtina palaikyti mozaikiškas miško buveines su retmėmis, aikštelėmis ir proskynomis, taip pat riboti aktyvų miško naudojimą.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai