🦋 Auksuotoji šaškytė (lot. Euphydryas aurinia, angl. Marsh Fritillary, vok. Goldener Scheckenfalter, Skabiosen-Scheckenfalter, Teufelsabbiß Scheckenfalter) – pleštekių (lot. Nymphalidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurią 1775 m. atrado ir aprašė Zigmundas Rotemburgas (Rottemburg).

Į Lietuvos raudonąją knygą auksuotoji šaškytė įrašyta 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, auksuotoji šaškytė priskirta EN kategorijai. Iki šiol, auksuotoji šaškytė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Šio drugio priekinio sparno ilgis siekia 16–19 mm, o išskleistų sparnų plotis – 36–46 milimetrus. Sparnai yra oranžiškai rudi su tamsiais raštais ir šviesesnėmis geltonai oranžinėmis dėmėmis, o apatiniai sparnai gelsvai plytinės spalvos, su juodų taškų eile pakraščiuose.
Vikšrai yra juodi, su balsvais taškeliais. Suaugę drugiai pastebimi nuo gegužės pabaigos iki birželio pabaigos. Jie minta įvairių augalų žiedų nektaru, o vikšrai maitinasi pievinėmis miegalėmis, žvaigždūnėmis, gysločiais ir pupalaiškiais.
Patelės pirmojoje birželio pusėje deda 200–600 geltonų kiaušinėlių ant mitybinių augalų lapų apatinės pusės. Vikšrai išsirita liepos pradžioje, maitinasi bendrame lizde tarp augalo lapų iki rugpjūčio pabaigos, o ketvirtojo ūgio vikšrai žiemoja tankiame lizde, kurį susisuka ant augalo ar netoliese. Pavasarį vikšrai išsisklaido ir tęsia mitybą iki gegužės vidurio, kol virsta lėliukėmis, kurios formuojasi ant žemės paviršiaus tarp mitybinių augalų.
Ši rūšis gyvena buveinėse, kuriose auga pievinės miegalės, dažniausiai melvenynuose ir šienaujamose mezofitinėse pievose. Auksuotąją šaškytę dažnai galima rasti vietovėse, kur atviros pievos mozaikiškai keičiasi su krūmynais ar miškeliais, tačiau jų paplitimas visada priklauso nuo mitybinių augalų buvimo.
Lietuvoje populiacijos yra susiskaidžiusios į izoliuotas grupes, o drugių gausumas jose yra nedidelis – nuo pavienių iki kelių dešimčių individų hektare. Pastebimas tinkamų buveinių plotų mažėjimas. Pagrindinės grėsmės rūšiai kyla dėl buveinių degradacijos ir izoliacijos, atsirandančios dėl pievų sukcesijos, apsodinimo mišku, žemės ūkio plėtros į natūralias pievas bei hidrologinio režimo pokyčių. Pavasariniai gaisrai taip pat daro neigiamą poveikį.
Auksuotoji šaškytė paplitusi Europoje (išskyrus Norvegiją ir šiaurinius Rusijos europinės dalies regionus), vidutinio klimato juostoje Azijoje iki Korėjos bei Mažojoje Azijoje. Lietuvoje rūšis randama dispersiškai, daugiausia Rytų ir Vidurio Lietuvoje, kur sudaro atskirus židinius tinkamose buveinėse.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Siekiant išsaugoti auksuotosios šaškytės populiacijas, būtinas ekstensyvus pievų naudojimas: dalinis pievų šienavimas, buveinių apsauga nuo užaugimo krūmais ir medžiais bei pievų, prarastų dėl natūralios sukcesijos, atkūrimas.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai