🦋 Nakvišinis sfinksas arba sfinksas prozerfina, prozerfina (lot. Proserpinus proserpina, angl. Willowherb Hawkmoth, vok. Nachtkerzenschwärmer) – sfinksų (lot. Sphingidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurį 1772 m. atrado ir aprašė Saimonas Palasas (Pallas).

Į Lietuvos raudonąją knygą nakvišinis sfinksas įrašytas 2003 m. ir nuo 2003 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos nakvišinis sfinksas buvo išbrauktas 2019 metais.
Nakvišiniai sfinksai Lietuvoje pradeda skraidyti birželio mėn., o kiaušinėlius deda iki liepos vidurio. Vikšrai aptinkami nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pradžios saulėtose, nuo vėjo apsaugotose vietose – dažniausiai ant pavienių ar grupėmis augančių mitybinių augalų, tokių kaip nakvišos (lot. Oenothera), ožkarožės (lot. Epilobium) ar raudoklės (lot. Lythrum). Jų vystymosi ciklas trunka apie 15 dienų ir priklauso nuo oro temperatūros. Žiemoti lieka lėliukių stadijoje, tačiau Lietuvoje žiemos dažniausiai neišgyvena. Per metus išsivysto tik viena generacija.
Populiacijos gausumas Lietuvoje nėra stabilus. 2000–2004 m. rasta tik trys atskiros radavietės, kuriose iš viso stebėta 17 vikšrų. Stabilios vietinės populiacijos nesusiformuoja, nes drugiai į Lietuvą atskrenda iš pietinių regionų, veisiasi, tačiau jų palikuonys lėliukių stadijoje žiemą žūsta. Dėl to gausiose radavietėse vienais metais aptikti vikšrai kitąmet gali būti visai neaptinkami.
Nakvišinis sfinksas paplitęs Pietų ir Vidurio Europoje, Centrinėje ir Vakarų Azijoje bei Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje ši rūšis aptikta rytinėje šalies dalyje – Pailgyje, Pakretuonėje ir Kaltanėnuose (Švenčionių r.).
Nakvišinio sfinkso mitybiniai augalai dažniausiai auga dirvonuojančiose, apleistose žemėse, geležinkelių pylimuose ar užpelkėjusiose šlapynėse, ežerų ar upių pakrantėse (raudoklės, ožkarožės). Dėl šios priežasties tiesioginių grėsmių, susijusių su ūkinės veiklos poveikiu, šiai rūšiai šiuo metu nėra.
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas