🐦 Baltasparnė žuvėdra (lot. Chlidonias leucopterus, angl. White-winged Black Tern, vok. Weißflügelseeschwalbe) – žuvėdrinių (lot. Sternidae) šeimos sėjikinis paukštis (lot. Charadriiformes), kurią 1815 m. atrado ir aprašė Kunra Teminkas (Temminck).
Į Lietuvos raudonąją knygą baltasparnė žuvėdra įrašyta 2019 m. ir nebuvo priskirta Lietuvoje taikytoms kategorijoms. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, baltasparnė žuvėdra priskirta EN kategorijai. Iki šiol, baltasparnė žuvėdra saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Baltasparnė žuvėdros galva, nugara ir pilvas juodi, o mažosios sparno dengiamosios plunksnos, antuodegis ir uodega – balti. Sparnų apačia tamsi, snapas ir kojos raudoni.
Migracijų metu Lietuvoje baltasparnės žuvėdros vietomis aptinkamos gausiai, per dieną registruojama iki kelių tūkstančių individų. Perėjimo faktas pirmą kartą įrodytas 1955 m. Žuvinto ežere. Vėliau atskirais metais susiformuodavo iki keliasdešimties porų dydžio kolonijos. XX a. pabaigoje pavienės poros būdavo aptinkamos juodųjų žuvėdrų kolonijose. Pastaraisiais dešimtmečiais susiformavo nuolatinės peravietės Nemuno žemupyje ir Žuvinto rezervate. Be šių, trumpalaikės peravietės nustatytos dar maždaug dešimtyje šalies vietų.
Baltasparnės žuvėdros yra tolimosios migrantės. Anksčiausiai pavasarį stebėtos balandžio paskutinėmis dienomis, vėliausiai rudenį – rugsėjo pirmomis dienomis. Peravietėse pasirodo gegužės mėn., veisimosi sezonas apima birželio–liepos mėn. Jos yra monogamės ir peri ant žemos viršvandeninės augalijos (pavyzdžiui, alijošinių aštrių), apsemtų pievų augalijos. Svarbu, kad šiuos vandens telkinius suptų atviras kraštovaizdis. Dažniausiai dėtyje būna trys kiaušiniai, o palikuonimis rūpinasi abu tėvai.
Šios žuvėdros maitinasi dažniausiai vandens vabzdžiais, nors nemažą maisto dalį sudaro sausumoje sumedžioti žiogai, vabalai ir kiti bestuburiai.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Perinčių paukščių gausumas labai varijuoja atskirais metais, nes rūšiai būdingas invazinio pobūdžio paplitimas. Tais metais, kai Nemuno žemupyje susiformuoja dideli apsemtų pievų plotai, juose bando perėti iki 500 šios rūšies porų. Tačiau nė karto tokie mėginimai nesibaigė sėkmingai nė vienai porai. Kasmetinis perinčių porų gausumas šalyje šiuo metu vertinamas ne daugiau kaip 200 porų (2019 m.).
Rūšis paplitusi nuo Centrinės Europos iki Primorės krašto. Šiaurėje arealas siekia Estiją, Maskvos sritį, Obės aukštupį, pietuose – iki Huanghės baseino, Pietų Kazachijos, Mažosios Azijos. Baltasparnės žuvėdros žiemoja Afrikoje ir Pietryčių Azijoje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Galimai pavojingų grėsmių iki šiol nėra įvardyta. Tačiau akivaizdžiai nepalankus veisimosi buveinių – apsemtų pievų – ankstyvas sausinimas, kai lizdai lieka sausumoje dar neužaugus jaunikliams. Taip pat galima įtarti, kad neigiamą poveikį perėjimo sėkmingumui daro plėšrūnai, todėl būtina reguliuoti kanadinių audinių ir varninių paukščių skaičių.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
