🦩 Jūrinis kirlikas (lot. Charadrius hiaticula, angl. Common Ringed Plover, Common Semipalmated Plover, Great Ringed Plover, vok. Sandregenpfeifer) – sėjikinių (lot. Charadriidae) šeimos sėjikinis paukštis (lot. Charadriiformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą jūrinis kirlikas įrašytas 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, jūrinis kirlikas priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, jūrinis kirlikas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Jūrinis kirlikas yra labai panašus į upinį kirliką, tačiau jį galima atskirti pagal oranžines kojas ir oranžinę snapo pamatinę dalį, kurios galas juodas. Be to, jūrinis kirlikas yra didesnis. Abiejų lyčių individai išvaizda labai panašūs, tačiau patelių juodos juostelės galvos ir kaklo srityje nėra tokios ryškios. Skrendant jį lengva atskirti nuo upinio kirliko pagal baltas skersines sparnų juostas, trumpesnes ir tvirtesnes oranžines kojas bei storesnį oranžinį snapą su juodu galiuku. Jaunikliai turi juodą snapą, jų kojos tamsesnės, o galvos ir kaklo srityje beveik nėra kontrastingos juodos spalvos.
Peri smėlėtose Nemuno ir kitų vandens telkinių salose, rečiau pakrantėse ar pajūrio paplūdimiuose, nuleistuose tvenkiniuose, apsemtų pievų ir žvyrkelių salose ar net dirbamuose laukuose. Monogamas. Pavasarį parskrenda kovo mėn. Kiaušinius deda balandžio–gegužės mėn. Lizdą įsirengia kaip negilią duobutę grunte, negausiai išklotą akmenukais ar šapeliais. Deda 4 kiaušinius. Kai kurios poros per sezoną išveda 2 vadas, tačiau žuvus pirmajai dėčiai, peri pakartotinai. Inkubacija trunka 23–27 dienas. Jaunikliai pradeda skraidyti būdami 24–26 dienų amžiaus. Subręsta antraisiais gyvenimo metais. Rudeninė migracija vyksta rugpjūčio–spalio mėnesiais.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Minta smulkiais bestuburiais – vabzdžiais, jų lervomis, smulkiais vėžiagyviais ir kirmėlėmis. Tolimasis migrantas.
Pirmą kartą perėjimas Lietuvoje patvirtintas 1981 m. Gargždų žvyro karjeruose. 2013 m. perinti populiacija vertinta 20–40 porų. Sunykus peravietėms už Nemuno žemupio ir pajūrio regiono ribų, nuo XXI a. pradžios stebėtas nežymus, apie 20 procentų, šios rūšies perinčios populiacijos mažėjimas.
2007 m. jūrinis kirlikas gausiausiai perėjo Nemuno deltoje. Viena didžiausių perėjimo vietų buvo Rupkalvių pievoje prie Šilutės. 1998 m. 5 poros perėjo apsemtų pievų iškilumose netoli Krokų Lankos ežero. 1995 m. pavieniai lizdai rasti Palangoje pajūryje ir Smeltės pusiasalyje. Vakarų Lietuvos karjeruose pirmą kartą aptiktas 1984 m., kai prie Gargždų perėjo 2 poros.
Jūrinis kirlikas paplitęs šiaurinėje Eurazijos dalyje. Jo arealas driekiasi nuo Šiaurės Prancūzijos, Airijos, Islandijos, Šiaurės, Baltijos ir Baltosios jūrų pakrančių, Skandinavijos, palei visą Arkties vandenyno pakrantę iki Ramiojo vandenyno.
Lietuvoje rūšis nuolat peri pajūryje, Kuršių marių pakrantėse, Nemuno deltoje, kai kuriuose Vakarų Lietuvos karjeruose, tvenkiniuose ir Nemuno upės salose. Taip pat perėjo Nemuno salose ties Birštonu ir netoli Druskininkų, tačiau pastaraisiais metais šiose vietose neaptikta. Migracijų metu jūrinis kirlikas gausesnis pajūrio regione, tačiau pastebimas ir kitose šalies vietovėse.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Perinčios populiacijos gausumą riboja veisimosi buveinių trūkumas – Nemuno upėje mažėja atvirų smėlio salelių ir dumblingų seklumų. Taip pat nepalankus veiksnys yra buvusių atvirų karjerų užaugimas sumedėjusia augalija. Grėsmę kelia perinčių paukščių trikdymas.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
