Saugomi ir reti paukščiai Lietuvoje

🦩 Mažoji žuvėdra (lot. Sternula albifrons, sin. Sterna albifrons, angl. Little Tern, European Little Tern, Least tern, vok. Zwergseeschwalbe) – žuvėdrinių (lot. Sternidae) šeimos sėjikinis paukštis (lot. Charadriiformes), kurią 1764 m. atrado ir aprašė Saimonas Palasas (Pallas).

Į Lietuvos raudonąją knygą mažoji žuvėdra įrašyta 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., mažoji žuvėdra priskirta 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, mažoji žuvėdra priskirta VU kategorijai. Iki šiol, mažoji žuvėdra saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Mažoji žuvėdra yra mažiausia iš visų Lietuvoje aptinkamų žuvėdrų. Lengvai atpažįstama iš mažo kūno dydžio, tankių sparnų mostų, juodų priekinių sparnų plunksnų, geltono snapo su juoda viršūnėle, geltonai oranžinių kojų ir baltos kaktos. Jaunikliai iš viršaus šviesiai pilki, tankiai dryžuoti skersinėmis linijomis. Jų snapai tamsūs.

Peri Nemuno ir kitų vandens telkinių smėlėtose salose, rečiau – pakrantėse, žvyro ar smėlio karjeruose, nuleistuose žuvininkystės tvenkiniuose, jūros paplūdimiuose. Monogamė. Pavasarį į Lietuvą parskrenda gegužės mėnesį. Kiaušinius deda birželį. Lizdas – negili duobutė grunte. Vienoje dėtyje dažniausiai būna 2 arba 3 kiaušiniai. Veda vieną vadą, tačiau jei pirmoji dėtis žūsta, peri pakartotinai. Inkubacija trunka 18–22 dienas. Jaunikliai pradeda skraidyti sulaukę 15–17 dienų amžiaus. Subręsta antraisiais gyvenimo metais.

Minta smulkiomis žuvimis, rečiau vandens bestuburiais. Tolimoji migrantė. Rudeninė migracija prasideda rugpjūtį ir šiuo laikotarpiu paukščiai intensyviausiai palieka Lietuvą.

Perinčių porų gausumas kasmet stipriai svyruoja ir priklauso nuo Nemuno hidrologinių sąlygų, nes apie 90 proc. šalies mažosios žuvėdros populiacijos įsikuria būtent prie šios upės. 2013 m. perinti populiacija buvo vertinama 200–300 porų. Per pastaruosius trisdešimt metų stebėtas iki 50 procentų populiacijos sumažėjimas, kuris siejamas su veisimosi buveinių nykimu kitose šalies vietovėse.

2007 m. populiacija buvo vertinama 150–200 perinčių porų. Didžioji jų dalis buvo susitelkusi palei Nemuno upę. 2003 m. upės ruože tarp Kulautuvos ir Smalininkų, salose ties Prienais ir Balbieriškiu, Nemuno deltoje perėjo po 20 porų, tačiau atskirais metais deltoje galėjo perėti iki 100 porų, o Nemune tarp Kulautuvos ir Smalininkų – iki 150 porų. Kitose vietose, pavyzdžiui, karjeruose ar žuvininkystės ūkių tvenkiniuose, aptinkamos tik pavienės poros arba mažos grupės.
Mažoji žuvėdra yra plačiai paplitusi kosmopolitinė rūšis, tačiau niekur nėra gausi ar labai plačiai išplitusi. Europoje peri didesnėje žemyno dalyje, išskyrus šiaurinius regionus.

Lietuvoje mažoji žuvėdra peri Nemuno upėje nuo sienos su Baltarusija iki priešakinės deltos, tačiau įsikuria tik tam tikruose upės ruožuose. Dažniausiai aptinkama Nemune ties Druskininkais, Merkinėje, Birštone ir žemiau Kauno. Nuolat taip pat peri Pakruojo r. dolomito karjeruose, tačiau kitose vietovėse įsikuria tik trumpam. Migracijų metu rūšis gausesnė Nemune, o kitose vietovėse dažniausiai pastebimi tik pavieniai individai.

Pagrindinė mažosios žuvėdros populiacijos nykimo priežastis – tinkamų veisimosi buveinių trūkumas. Atvirų smėlio salelių ar pakrantės paplūdimių Nemune yra per mažai, o natūralios peravietės dažnai prarandamos joms užželiant augalija. Taip pat didelę žalą perintiems paukščiams daro žmonių lankymasis jų veisimosi vietose. Peravietes naikina ir Nemuno vagos gilinimo darbai, kurių metu nukasamos sąnašinės salos. Siekiant išsaugoti populiaciją, būtina riboti žmonių lankymąsi perėjimo vietose bei užtikrinti, kad natūralios smėlio salelės nebūtų sunaikintos.

UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai