Saugomi ir reti paukščiai Lietuvoje

🦩 Griciukas arba paprastasis griciukas (lot. Limosa limosa, angl. Black-tailed Godwit, vok. Uferschnepfe) – tilvikinių (lot. Scolopacidae) šeimos sėjikinis paukštis (lot. Charadriiformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą griciukas įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, griciukas priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, griciukas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Paprastasis griciukas yra vidutinio dydžio paukštis, kuris pasižymi ilgomis kojomis ir tiesiu ilgu snapu. Jo galva, kaklas, pagurklis ir krūtinės priekinė dalis yra ryškiai rudos spalvos, o nugarinė pusė rusva, išmarginta tamsiomis dėmėmis. Skrydyje lengvai atpažįstamas pagal plačią baltą juostelę ant sparnų. Patelė mažiau ryški nei patinas, jos plunksnų spalvos blankesnės. Veisimosi metu patino apdaras tampa ryškiai rusvai oranžinis. Paprastąjį griciuką nesunku supainioti su laplandiniu griciuku, tačiau pastarojo snapas yra šiek tiek riestas, o skrendant viršutinėje sparnų dalyje nėra baltos juostos. Be to, griciuko kojos ilgesnės ir, jam skrendant, labiau išsikiša už uodegos nei laplandinio griciuko.

Griciukai veisimosi vietoms renkasi visiškai atviras, patogias apžvelgti teritorijas – dažniausiai tai užliejamosios paupių, paežerių, didelių pelkių pakraščių pievos, žemapelkės ir salos. Kartais peri nedidelėmis, pakrikusiomis grupėmis. Į Lietuvą parskrenda kovo pabaigoje. Kiaušinius intensyviausiai deda nuo balandžio iki gegužės vidurio. Lizdas įrengiamas ant žemės – tai menkai žolėmis išklota duobutė žemoje augalijoje. Dažniausiai dedami 4 kiaušiniai, kuriuos abu poros nariai peri 22–24 dienas. Lizdus aktyviai gina. Vos apdžiūvę jaunikliai palieka lizdą ir greitai pradeda savarankiškai maitintis, o po mėnesio jau gali skraidyti. Suaugę paukščiai birželio pabaigoje palikę jauniklius išskrenda iš Lietuvos. Tai tolimasis migrantas.

Veisimosi sezono metu minta vabzdžiais, vorais, sliekais, moliuskais ir mažais vėžiagyviais. Ne veisimosi sezono metu dažniausiai maitinasi sekliuose vandenyse ar dumblo paplūdimiuose, kur gaudo įvairius bestuburius.

Per pastaruosius 50 metų paprastojo griciuko perėjimo vietų Lietuvoje smarkiai sumažėjo. 2019 m. nuolatinės veisimosi vietos buvo žinomos Dysnos upės baseine, Kretuono ežero Didžiojoje saloje ir pakrantės pievose, Baltosios Vokės šlapynių ir Merkio užliejamųjų pievų komplekse bei Nemuno žemupyje nuo Pagėgių iki deltos. Nemuno slėnyje peri apie 2/3 visos šalies populiacijos. 1971 m. Kretuono ežero saloje perėjo 31 pora, tačiau 2006 m. jų liko tik 6. 2007 m. šalies populiacija buvo vertinama 300–450 perinčių porų, o 2013 m. – 250–350 porų.

Paprastojo griciuko arealas driekiasi per visą Europą – nuo Islandijos vakaruose iki Vakarų Sibiro rytuose. Šiaurėje paplitimas siekia Pietų Švediją ir Suomijos įlanką, o pietuose tęsiasi iki Juodosios jūros, Italijos ir Olandijos. Lietuvoje rūšis peri vietomis, dažniausiai sutinkama Nemuno žemupyje.

Pagrindinės grėsmės paprastajam griciukui yra agrarinio kraštovaizdžio pokyčiai: šlapių pievų suarimas, sausinimas ir ankstyvas šienavimas. Neigiamą poveikį daro ir užliejamųjų pievų bei žemapelkių užaugimas sumedėjusia augalija dėl apleidimo. Tikėtina, kad perėjimo sėkmingumui neigiamą įtaką daro plėšrūnai, todėl būtina reguliuoti lapių, mangutų ir varninių paukščių populiacijas.

UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai