🦆 Juodakaklis kragas (lot. Podiceps nigricollis, angl. Black-necked Grebe, Eared Grebe, vok. Schwarzha Istaucher) – kraginių (lot. Podicipedidae) šeimos kraginis paukštis (lot. Podicipediformes), kurį 1831 m. atrado ir aprašė Alfredas Bremas (Brehm).
Į Lietuvos raudonąją knygą juodakaklis kragas įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., juodakaklis kragas priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, juodakaklis kragas priskirtas DD kategorijai. Iki šiol, juodakaklis kragas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Juodakaklis kragas yra nedidelio dydžio paukštis, panašaus į kryklę. Nugarinė pusė juodai rusva, galvos viršus tamsesnis, o galva dėl gausiai apaugusių plunksnų atrodo tarsi su kuoduku. Skruostus puošia ilga, šviesiai geltona ir blizganti juosta. Likusi galvos dalis, kaklas ir pagurklis yra juodi. Mažosios plasnojamosios plunksnos baltos, pilvinė pusė – balta, o šonai – ryškiai rudi. Snapas juodas, kojos alyvinės pilkos, akys ryškiai raudonos.
Patelė yra šiek tiek mažesnė už patiną. Žiemą šio paukščio nugarinė pusė tampa juosvai pilka, apatinė – balta, kaklas pilkšvas. Jaunikliai skiriasi tuo, kad jų skruostai, gerklė ir apatinė kūno dalis yra balti, o pūkuotiems jaunikliams nugara būna juoda su šviesiomis dėmėmis ant pilvo.
Juodakakliai kragai į Lietuvą parskrenda balandžio viduryje, o rudeninė migracija prasideda rugsėjį. Jie veisiasi negiliuose, bet ne mažiau kaip 0,5 m gylio vandens telkiniuose su gausia, tačiau fragmentiška virš vandenine augalija. Tinkamose buveinėse gausu povandeninės ir plūduriuojančios augalijos, vanduo turi būti neužterštas. Jie renkasi eutrofinius ežerus, žuvininkystės tvenkinius, apsemtus durpynus, karjerus ir žemapelkių balas.
Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Nepamirškite prisegti nuotraukų ar video, iš anksto dėkojame ir nuostabios gamtos!
Juodakakliai kragai dažniausiai peri grupėmis, o ne pavieniui, ir dažnai įsikuria šalia rudagalvių kirų kolonijų. Jų lizdas yra plūduriuojantis, pagamintas iš šlapių vandens augalų su purvo priemaiša, dažniausiai kraunamas 40–80 cm gylio vandenyje su išretėjusia aukštąja augalija netoli atviro vandens. Retais atvejais lizdas sunešamas ant kieto substrato, pavyzdžiui, viksvų kupsto ar dumblo salelės. Dėtys aptinkamos nuo gegužės pabaigos. Paprastai sudedami 3 - 4 kiaušiniai, tačiau kartais jų būna ir 5 – 8. Perėjimas trunka 21 d., o abu poros nariai dalijasi šia pareiga. Vėliau jie taip pat pasidalija jauniklių priežiūrą.
Juodakakliai kragai daugiausia minta vandens vabzdžiais ir jų lervomis. Jie nardo gaudydami mažas žuvis, smulkius vėžiagyvius, jaunas varles ir buožgalvius.
2019 m. Lietuvoje galėjo perėti iki 150 porų, tačiau jų skaičius ilgalaikėje ir trumpalaikėje perspektyvoje mažėja. Pastaraisiais metais nykimo tempas tapo dar spartesnis. Vietinės populiacijos dažniausiai yra mažos ir nestabilios, o duomenų apie jų paplitimą šalyje ir populiacijos pokyčių priežastis trūksta. Iki 2007 m. didžiausia populiacijos dalis telkėsi Klaipėdos apskrityje – Rusnės žuvininkystės tvenkiniuose ir Kniaupės įlankoje peri 15–25 poros. Gargždų ir Kalvių karjeruose aptinkama 10–15 porų. Kiek mažesnės perėjimo vietos yra Buivydiškių (7–8 poros), Kietaviškės (6–8 poros) ir Arnionių žuvininkystės tvenkiniuose (5–9 poros). Kašonių ežere peri 2–7 poros, o kitose vietose randama pavienių arba kelios poros.
Juodakaklis kragas – holarktinė rūšis, kurios arealas Eurazijoje yra fragmentiškas. Jis driekiasi nuo Ispanijos ir Didžiosios Britanijos iki Kinijos, o pietuose pasiekia Šiaurės Afriką. Vakarų Palearktikoje nominalus porūšis išplitęs iki Pietų Skandinavijos, Volgos vidurupio ir Vakarų Sibiro šiaurėje bei Mažosios Azijos, Užkaukazės ir Centrinės Azijos pietuose. Lietuvoje juodakaklis kragas aptinkamas atsitiktinai ir netolygiai dėl specifinių buveinių.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai susijusios su nestabiliomis buveinėmis, kurioms tinkamos tik pradinės užaugimo ir užpelkėjimo stadijos. Svarbu išsaugoti mozaikinę virš vandeninės augalijos struktūrą potencialiose perėjimo vietose, mažinti vandens telkinių taršą bei riboti žmonių lankymąsi žinomose veisimosi vietose.
UICN kategorija: DD - taksonai, apie kuriuos trūksta duomenų
