🦅 Mažasis erelis rėksnys (lot. Clanga pomarina, sin. Aquila pomarina, angl. Lesser Spotted Eagle, vok. Schreiadler) – vanaginių (lot. Accipitridae) šeimos vanaginis paukštis (lot. Accipitriformes), kurį 1831 m. atrado ir aprašė Alfredas Bremas (Brehm).
Į Lietuvos raudonąją knygą mažasis erelis rėksnys įrašytas 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, mažasis erelis rėksnys priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, mažasis erelis rėksnys saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Mažasis erelis rėksnys yra vidutinio dydžio plėšrusis paukštis, šiek tiek didesnis už nykštukinį sakalinį erelį. Jo kūno spalva pilkai ruda, o ant sprando kartais pastebima rusva dėmė. Plasnojamosios plunksnos beveik juodos.
Tai monogamiška rūšis. Perėti pradeda 4 arba 5 gyvenimo metais, o ilgiausia žinoma gyvenimo trukmė yra 26 metai. Lietuvoje pirmieji paukščiai pasirodo kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Veisimosi vietoms renkasi įvairaus tipo miškus, dažniausiai netoli žemės ūkio naudmenų. Lizdą iš šakų krauna brandžiuose medynuose, daugiausia eglėse, ąžuoluose, beržuose ar juodalksniuose. Jis būna vidutiniškai 15 m aukštyje nuo žemės. Gūžtą iškloja žaliomis šakelėmis, kurias papildo visą veisimosi sezoną. Deda dažniausiai du kiaušinius, kuriuos peri patelė, o inkubacija trunka 38–46 dienas. Vidutiniškai 60 procentų porų sėkmingai išaugina vadas, tačiau dažniausiai užauga tik vienas jauniklis – jaunesnysis dažnai žūva dėl agresyvaus vyresniojo broliuko elgesio. Jaunikliai lizdus palieka liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje, o iki migracijos juos dar maitina suaugę paukščiai.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Minta smulkiais žinduoliais, ypač pelėnais, taip pat paukščiais ir varliagyviais. Grobio ieško pievose, kirtavietėse, upių ir griovių pakraščiuose, raistuose. Metai iš metų sugrįžta į tas pačias lizdavietes, neretai naudoja tą patį lizdą. Migracija prasideda rugsėjo mėnesį.
2019 m. Lietuva buvo pasaulinės mažojo erelio rėksnio populiacijos gausumo centras. Šalyje tuo metu perėjo apie 1900–2900 porų. Lokalaus gausumo tyrimai rodo, kad iki 1995 m. perinčių porų buvo daugiau nei 2012–2014 m., tačiau pastarąjį dešimtmetį žymių populiacijos pokyčių neregistruota. 2007 m. šalies populiacija buvo vertinama 1500–1800 perinčių porų, o tai sudarė apie 8 procentus visos pasaulinės populiacijos. Didžiausios populiacijos, kuriose perėjo daugiau nei 10 porų, buvo aptiktos Biržų ir Šimonių giriose, Gedžiūnų, Gubernijos, Taujėnų–Užulėnio, Dotnuvos–Josvainių, Būdos–Pravieniškių miškuose.
Mažasis erelis rėksnys yra plačiai paplitęs Europoje. Jo šiaurinė riba baigiasi Estijoje, o pietuose jis aptinkamas Graikijoje ir Vakarų Turkijoje. Vakarinė arealo dalis driekiasi per šiaurrytinę Vokietiją, o rytinė – per vakarinę Rusiją, apimdama Maskvos, Vladimiro ir Ivanovo sritis. Nedidelė izoliuota populiacija egzistuoja Kaukaze. Lietuvoje rūšis aptinkama visoje šalies teritorijoje, išskyrus Kuršių neriją. Didžiausias perinčių porų tankumas yra Vidurio, Šiaurės ir Rytų Lietuvoje, tačiau Pietų ir Pietryčių regionuose peri rečiau, ypač žmonių tankiai gyvenamose vietovėse.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės mažajam ereliui rėksniui kyla dėl miškų kirtimų, kurių metu sunaikinamos oficialiai neregistruotos lizdavietės bei potencialios veisimosi buveinės. Optimalios mitybinės teritorijos prarandamos pievas paverčiant dirbama žeme arba joms savaime užaugant sumedėjusia augalija. Taip pat fiksuojami suaugusių paukščių žūties atvejai, atsitrenkus į vėjo jėgaines.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
