Saugomi ir reti paukščiai Lietuvoje

🦆 Pilkoji antis (lot. Mareca strepera, sin. Anas strepera, angl. Gadwall, vok. Schnatterente, Mittelente, Knarrente) – antinių (lot. Anatidae) šeimos žąsinis paukštis (lot. Anseriformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą pilkoji antis įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., pilkoji antis priskirta 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, pilkoji antis priskirta NT kategorijai. Iki šiol, pilkoji antis saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Pilkoji antis yra truputį mažesnė už didžiąją antį, jos plunksnų spalvos gana kuklios, todėl iš tolo atrodo vientisai pilkai ruda. Skrendant į akis krenta baltas sparnų veidrodėlis. Patino nugarinė pusė pilkai ruda, pilvinė – balsva, priekyje tamsesnė. Viršugalvis rudas, nugaros priekis ir pečiai tamsiai rudi su skersinėmis vingiuotomis linijomis. Antuodegis juodas. Sparnų veidrodėlio viena dalis balta, kita – juoda, priekyje – ruda dėmė. Kaklo apačia, pagurklis, krūtinė ir kūno šonai juosvi su baltomis juostomis. Snapas tamsiai pilkas, kojos geltonos, rainelė ruda. Patelės plunksnų spalvos rudesnės, nugara ir pilvinė dalis margintos tamsiomis dėmėmis. Jaunikliai išvaizda panašūs į pateles, tačiau jų spalvos blankesnės.

Į perėjimo vietas pasklinda nuo balandžio vidurio. Peri vietovėse, kur pievos ribojasi su sekliu vandeniu, užpelkėjusiais krantais ar vandeningomis žemapelkėmis. Lizdus krauna ant žemės, kartais atokiau nuo vandens. Gegužę deda nuo 7 iki 11 kiaušinių. Patinai peri nepadeda – jie palieka pateles ir išskrenda šertis. Patelės peri 27 dienas. Jaunikliai ritasi birželį, o skraidyti pradeda po 55 dienų. Peravietes palieka nuo rugpjūčio iki rugsėjo pabaigos, tačiau pavieniai šiaurinių populiacijų migrantai gali būti matomi iki lapkričio.

Pilkoji antis daugiausia minta augaliniu maistu – vandens augalų lapais, sėklomis, pumpurais. Kartais skrenda maitintis į dirbamus laukus ir pasėlių plotus. Su augaliniu maistu kartais sulesa ir smulkius moliuskus, vėžiagyvius ar vabzdžių lervas.

2019 m. Lietuvoje buvo užregistruota apie 250–350 perinčių porų, populiacija lėtai gausėja. Nemuno žemupyje peri iki 50 porų, Birvėtos ir Daugų žuvininkystės tvenkiniuose atitinkamai iki šešiolikos ir dešimties porų. Kretuono ežero saloje per 2009–2014 m. porų skaičius išaugo nuo keturių iki 35, nors dar 1967–1971 m. čia neperėjo. Žuvinto rezervate populiacija sumažėjo nuo penkių–dešimties porų (1971–1980 m.) iki vos vienos poros, o Žemaitiškių balose netoli Kretuono ežero ši rūšis pradėjo perėti nuo 2002 m., tačiau vėliau populiacija mažėjo. Pavienės poros peri dar bent dešimtyje kitų žuvininkystės tvenkinių.

2007 m. populiacija Lietuvoje buvo vertinama 100–150 perinčių porų. Nemuno deltos regioniniame parke, įskaitant Rusnės žuvų tvenkinius, peri iki 25 porų, Daugų žuvininkystės ūkyje – nuo septynių iki dešimties porų, Biržulio ir Stervo ežeruose – nuo trijų iki keturių porų.

Pilkosios anties populiacijai neigiamą įtaką daro buveinių degradacija. Klampiose paežerėse, pelkių pakraščiuose nebevykstant ganymams ir šienavimui, nyksta perimvietės. Ši rūšis taip pat sumedžiojama žuvininkystės tvenkiniuose. Palankus veiksnys yra XX a. antrojoje pusėje sukurtas žuvininkystės tvenkinių tinklas bei klimato šiltėjimas. Norint išsaugoti populiaciją, svarbu riboti peraviečių lankymąsi gegužės–birželio mėnesiais, saugoti nuo nendrynais ir sumedėjusia augalija užaugimo esamas buveines bei atkurti jau prarastas teritorijas, užtikrinti priėjimą prie vandens pievose išperėtoms vadoms.

UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai