Saugomi ir reti paukščiai Lietuvoje

🐤 Meldinė nendrinukė (lot. Acrocephalus paludicola, angl. Aquatic Warbler, vok. Seggenrohrsänger) – devynbalsinių (lot. Sylviidae) šeimos žvirblinis paukštis (lot. Passeriformes), kurią 1817 m. atrado ir aprašė Luji Vieju (Vieillot).

Į Lietuvos raudonąją knygą meldinė nendrinukė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., meldinė nendrinukė priskirta 3 (R) kategorijai, o nuo 2003 m. – 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, meldinė nendrinukė priskirta VU kategorijai. Iki šiol, meldinė nendrinukė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Meldinė nendrinukė yra truputį didesnė už pilkąją pečialindą ir dvigubai mažesnė už didžiąją zylę. Išvaizda labai primena ežerinę nendrinukę, tačiau nuo jos skiriasi šviesesniu apdaru ir vyraujančia gelsva spalva. Viršugalvyje yra ryški gelsva juostelė, to paties ryškumo kaip ir antakiai. Nugaroje per pečius eina tokios pat spalvos juostos, juodos dėmės viršutinėje kūno dalyje yra ryškesnės, o kūno šonai marginti pailgomis dėmelėmis. Apatinė kūno dalis šviesiai rusva ir dryžuota. Patinai ir patelės atrodo vienodai. Jaunikliai panašūs į suaugusius, tačiau jų šonai nėra dėmėti. Patinų svoris siekia 12,4–12,7 g, patelių – 10–13 gramų.

Peri užliejamose viksvinėse pievose ir žemapelkėse, kuriose nėra aukštos augalijos. Lizdą krauna ant žemės, negilioje duobutėje, negausiai išklotoje žole ar samanomis. Viršus pridengiamas žoline augalija. Dažniausiai lizdai būna viksvų kupstuose, rečiau augalijoje virš vandens. Meldinės nendrinukės poravimosi sistema sudėtinga – tiek patelės, tiek patinai gali poruotis su keliais priešingos lyties individais. Veda 2 vadas. Deda iki 6 kiaušinių, peri patelė 13–14 dienų. Ji taip pat maitina jauniklius. Tolimoji migrantė. Lietuvoje aptinkama gegužės–rugpjūčio mėnesiais.

Minta vabzdžiais: straubliukais, lapgraužiais, žiogais, dvisparniais, žirgeliais, moliuskais. Per dieną paukštis iš lizdo išskrenda daug kartų, dažniausiai nenutoldamas daugiau nei 30 m, todėl reikia daug maisto nedidelėje teritorijoje. Maisto kiekį lemia augalija ir vandens lygis.

2013 m. perinti populiacija vertinta 60–90 giedančių patinų. XX a. stebėtas didelis, nuo 60 iki 80 procentų, šios rūšies populiacijos mažėjimas. Tačiau per pastaruosius 5 metus populiacija augo dėl specialių apsaugos priemonių. Daugiau nei 95 proc. šalies meldinių nendrinukių peri Nemuno deltoje ir pamario pievose, likę paukščiai aptinkami Žuvinto žemapelkėse. 2000 m. perinti populiacija siekė 240 giedančių patinų, 2002 m. – 160, 2004 m. – 320, 2005 m. – 200.

Meldinės nendrinukės perėjimo arealas labai fragmentiškas. Jis tęsiasi nuo Rytų Vokietijos vakaruose iki Centrinės Ukrainos rytuose. Anksčiau nustatyta nedidelė populiacija Rytų Sibire jau išnykusi. 2019 m. perėjo 4-iose valstybėse – Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Tai tolimoji migrantė, žiemojanti Vakarų Afrikoje, į pietus nuo Sacharos.

2019 m. Lietuvoje buvo aptinkama Nemuno deltos ir rytinės Kuršių marių pakrantės užliejamosiose pievose bei Žuvinto žemapelkėse. Dysnos upės baseino žemapelkėse ir užliejamosiose pievose išnyko per pastaruosius dvidešimt metų.
Pagrindinė grėsmė meldinei nendrinukei yra žemapelkių ir užliejamųjų pievų sausinimas bei ankstyvas jų šienavimas. Neigiamą poveikį daro ir šių buveinių apleidimas, dėl kurio jos apauga sumedėjusia augalija. Svarbiausia užtikrinti tinkamą pievų priežiūrą ir reguliuoti jų naudojimą.

Meldinė nendrinukė laikoma skėtine rūšimi – jos buvimas tam tikroje teritorijoje rodo, kad čia esančios gamtinės sąlygos yra palankios ir daugeliui kitų retų rūšių. Saugant meldinę nendrinukę, kartu sudaromos geresnės gyvenimo sąlygos ir orchidėjoms, stulgiams, geltongalvėms kielėms, balinėms pelėdoms bei kitoms vertingoms rūšims.

UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai