Saugomi ir reti paukščiai Lietuvoje

🦆 Urvinė antis arba paprastoji urvinė antis (lot. Tadorna tadorna, angl. Common Shelduck, Shelduck, vok. Brandgans) – antinių (lot. Anatidae) šeimos žąsinis paukštis (lot. Anseriformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą urvinė antis įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., urvinė antis priskirta 3 (R) kategorijai, o nuo 2003 m. – 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, urvinė antis priskirta EN kategorijai. Iki šiol, urvinė antis saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Urvinė antis yra stambi antis, kurios išvaizda dažnai lyginama su žąsimis. Savo dydžiu nenusileidžia didžiajai ančiai. Patinai nuo patelių šiek tiek skiriasi tik dydžiu. Apdare dominuoja kontrastingos spalvos – balta, juoda ir kaštoninė, o kaklas ir galva yra tamsiai žalios spalvos. Snapas ryškiai raudonas, kojos rausvos. Kūno ilgis siekia 58–67 cm, išskleistų sparnų tarpugalis 110–135 cm, patinų svoris 830–1500 g, patelių – 562–1250 gramų. 
Jauniklių kakta ir galvos šonai balti, viršugalvis ir kaklas rudi. Ruda spalva kūno šonuose vos pastebima, o krūtinės apatinė dalis ir pilvas – balti. Pūkinis apdaras margas: viršutinė kūno dalis juodai ruda, apatinė – balta. Kakta, skruostai, dėmės ant nugaros ir antuodegio – baltos. Snapas ir kojos pilki.

Urvinės antys peri netoli jūrų, lagūnų ir kitų vandens telkinių pakrančių. Lizdus įsirengia įvairiose slėptuvėse – po medžių šaknimis, akmenimis, žmogaus statiniais, kitų gyvūnų iškastuose urvuose, kurie gali siekti kelis metrus gylio. Dažniausiai peri pavieniui. Monogamiškos. Vienoje dėtyje paprastai būna 8–12 kiaušinių, kuriuos patelė peri 27–29 dienas. Vos tik išsiritę jaunikliai iškart seka tėvus iki artimiausio vandens telkinio. Jie visiškai savarankiški tampa po maždaug 2 mėnesių.

Šios rūšies mityba priklauso nuo sezono ir gyvenamosios vietos – lesalas gali būti tiek gyvūninės, tiek augalinės kilmės. Dažniausiai minta vandens vabzdžiais ir jų lervomis, moliuskais, taip pat augalų sporomis bei sėklomis. Laisvėje gali išgyventi iki 24,8 metų.

Urvinė antis yra artimoji migrantė – Lietuvoje dažniausiai sutinkama nuo kovo iki rugsėjo mėnesio, tačiau pavieniai individai kartais stebimi ir šaltuoju metų laiku.

Pirmasis perėjimo atvejis Lietuvoje užfiksuotas 1975 m. ties Ventės ragu. 2013 m. perinti populiacija vertinta 35–50 porų. Per pastaruosius 30 metų rūšies populiacija sumažėjo nuo 20 iki 50 procentų, ypač Kuršių nerijoje. 2007 m. šalyje perėjo 30–50 porų, iš kurių daugiau nei 80 procentų – Kuršių nerijoje, o likusios – rytinėje Kuršių marių pakrantėje.

Urvinė antis yra plačiai paplitusi Europoje ir Azijoje – jos arealas driekiasi nuo Islandijos ir Skandinavijos šiaurėje iki Viduržemio jūros pakrančių pietuose, o rytuose pasiekia Mongoliją, Užbaikale, Pietvakarių ir Centrinę Aziją. Tai migruojanti rūšis, žiemojanti subtropinėse platumose, tačiau kai kuriose Vakarų Europos vietovėse gyvena sėsliai. Pasaulinė populiacija siekia nuo 625 iki 750 tūkst. individų. Lietuvoje dažniausiai stebima Kuršių mariose ir Nemuno deltoje, kur migracijų metu aptinkami keliasdešimties paukščių būriai. Vidaus vandenyse pasitaiko tik pavieniai individai. Reguliariai peri pamaryje ir Nemuno deltoje, o vidaus regionuose perėjimas užfiksuotas vos du kartus – Kauno mariose ir Žuvinto apylinkėse.

Iki šiol nėra tiksliai nustatyta, kokios grėsmės daro didžiausią poveikį urvinėms antims, tačiau manoma, kad perėjimo sėkmingumą neigiamai veikia plėšrūnai. Būtina reguliuoti lapių, mangutų ir kanadinių audinių populiacijas. Taip pat spėjama, kad perinčių paukščių skaičius Kuršių nerijoje mažėja dėl atvirų pamario pakrančių ruožų nykimo. Populiacijos gausumą galėtų padidinti dirbtinių lizdaviečių įrengimas.

UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai