Saugomi ir reti paukščiai Lietuvoje

🦉 Balinė pelėda (lot. Asio flammeus, angl. Short-eared Owl, vok. Sumfohreule) – pelėdinių (lot. Strigidae) šeimos pelėdinis paukštis (lot. Strigiformes), kurią 1763 m. atrado ir aprašė Erikas Pontopidanas (Pontoppidan).

Į Lietuvos raudonąją knygą balinė pelėda įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., balinė pelėda priskirta 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, balinė pelėda priskirta EN kategorijai. Iki šiol, balinė pelėda saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Balinės pelėdos kūno ilgis, kai ji tupi, siekia 33–43 cm. Plunksnų danga yra šviesiai gelsva ar rusva su tankiais dryžiais ir tamsiomis dėmėmis. Išskirtinis šios rūšies bruožas – mažos plunksnų „auselės“. Tai migruojantis paukštis, tačiau kai kurie individai gali pasilikti žiemoti ir Lietuvoje. Dažniausiai balinės pelėdos mūsų šalyje stebimos nuo kovo iki spalio mėnesio.

Gyvenamosios vietos pasirinkimas priklauso nuo atviro kraštovaizdžio – jos dažniausiai įsikuria apleistose ar ekstensyviai naudojamose pievose, aukštapelkėse bei durpynuose. Tai ant žemės perinti rūšis, savo lizdą išklojanti žolėmis. Perėjimo metu balinė pelėda gali padėti net iki 14 kiaušinių, nors vidutiniškai dėtis sudaro 5–7 baltus kiaušinius. Patelė peri 21–37 dienas nuo pirmojo kiaušinio padėjimo, o patinas tuo laikotarpiu ją maitina. Retkarčiais patinas gali trumpam perėti vietoje patelės. Jaunikliai išsirita nevienodu laiku, todėl jų raida skirtinga – 12 dienų amžiaus jie palieka lizdą, tačiau visiškai apsiplunksnuoja tik būdami mėnesio amžiaus.

Pagrindinis šios rūšies maisto šaltinis – smulkūs žinduoliai, ypač pelėnai, tačiau rečiau grobiu tampa ir smulkūs atvirų vietovių paukščiai. Balinė pelėda dažniausiai medžioja skraidydama žemai virš žemės paviršiaus. Kadangi jos populiacijos dydis priklauso nuo pelėnų gausumo, perinčių porų skaičius skirtingais metais gali labai svyruoti.

Lietuvoje balinių pelėdų populiacija yra invazinio pobūdžio – tam tikrais metais jų peri daug, o kitais, kai grobio sumažėja, šalyje jos gali visai neperėti. Pavyzdžiui, 1999 m. Lietuvoje perėjo apie 100–150 porų, iš kurių iki 30 porų buvo Klaipėdos rajone, 10–20 porų – Švenčionių rajone, o Tauragės rajone perėjo nuo penkių iki dešimties porų. 2000–2006 m. perėjimo atvejų nebuvo užfiksuota, nors pavieniai paukščiai buvo stebimi. Nuo 2007 iki 2017 m. perėjimo laikotarpiu tinkamose buveinėse buvo stebima nuo 3 iki 11 individų kasmet. Rūšiai būdingas cikliškas populiacijos pagausėjimas, kuris pasikartoja ne dažniau kaip kas 5–7 metus. Invazijų laikotarpiais Lietuvos populiacija gali siekti 50–200 perinčių porų.

Balinė pelėda paplitusi Eurazijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Jos arealas Europoje driekiasi nuo Skandinavijos pusiasalio per Rusiją iki Laptevų jūros ir Beringo sąsiaurio, o pietuose pasiekia Kirgiziją bei Azerbaidžaną. Vakarų ir Centrinėje Europoje ši rūšis aptinkama fragmentiškai. Lietuvoje balinė pelėda yra ištisinio arealo vakariniame pakraštyje, tačiau pasitaiko retai, dažniau – Vakarų Lietuvoje.

Didžiausia grėsmė balinėms pelėdoms – optimalių buveinių mažėjimas. Atviri plotai, kurie anksčiau buvo naudojami ekstensyviai, paverčiami dirbama žeme, o pelkės apauga mišku, todėl paukščiams darosi vis sunkiau rasti tinkamų vietų perėti ir medžioti. Be to, jų dėtis ir jauniklius dažnai sunaikina natūralūs priešai – plėšrieji paukščiai bei žinduoliai.

UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai