🦆 Rudakaklis kragas (lot. Podiceps grisegena, sin. Podiceps griseigena, angl. Red-necked Grebe, vok. Rothalstaucher) – kraginių (lot. Podicipedidae) šeimos kraginis paukštis (lot. Podicipediformes), kurį 1783 m. atrado ir aprašė Piteris Bodartas (Boddaert).
Į Lietuvos raudonąją knygą rudakaklis kragas įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, rudakaklis kragas priskirtas NT kategorijai. Iki šiol, rudakaklis kragas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Šis rudakaklis kragas yra mažesnis ir kompaktiškesnio kūno sudėjimo nei ausuotasis kragas. Patino ir patelės viršugalvis, nedidelis kuodukas ir nugarinė kaklo dalis juodi. Kita nugarinė kūno pusė juodai ruda. Skruostai pilki, kaklas ryškiai rudas, pilvas baltas. Mažosios plasnojamosios plunksnos baltos. Snapas tamsus, jo pamatinė dalis geltona. Kojos juosvos. Akys rausvos. Abiejų lyčių paukščiai mažai skiriasi. Žiemą rudakaklis kragas būna be kuoduko, kaklas baltas. Jaunikliai panašūs į suaugusius žiemos apdaru, tik jų galvos šonai dryžuoti. Pūkuotų jauniklių galva ir kaklas išilgai dryžuoti, kūno viršutinė dalis pilkai rusva, nežymiai dryžuota. Parskrenda balandžio mėnesį, o išskrenda spalį. Kartais peri nedidelėmis, išsibarsčiusiomis kolonijomis.
Rudakaklis kragas įsikuria vandens telkiniuose, kurių plotas viršija 0,1 ha, o gylis siekia iki 1,5 metro. Palankiausios gyvenimui vietos yra su mozaikine viršvandenine, gausia povandenine ir plūduriuojančia augalija bei užpelkėjusiais krantais. Dažniausiai peri žuvininkystės tvenkiniuose, durpynuose, kūdrose, mažesniuose ežeruose ir didesnių ežerų sekliose įlankose, dažnai įsikurdami šalia rudagalvių kirų kolonijų. Lizdus krauna ten, kur jų pagrindas gali pasiekti dugną. Šie lizdai yra plokšti, suformuoti iš šlapių vandens augalų, kurių pagrindinė dalis būna panirusi. Gegužės mėnesį deda kiaušinius, paprastai jų būna trys arba keturi. Abu poros nariai peri apie 23 dienas.
Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Nepamirškite prisegti nuotraukų ar video, iš anksto dėkojame ir nuostabios gamtos!
Rudakaklis kragas maitinasi dažniausiai nardydami iki 1 m gylio ar panardindami galvą į vandenį, rečiau renka grobį nuo vandens paviršiaus. Pagrindinį maisto racioną sudaro vandens vabzdžiai, smulkios žuvys bei jauni varliagyviai, išskyrus rupūžes.
2019 m. Lietuvoje perėjo apie 300–500 porų. Kai kuriose vietose populiacija didėja, ypač Tyrulių durpyne, kur 1998 m. perėjo trys poros, 2010 m. jų buvo jau dešimt, 2014 m. – dvidešimt, o 2016 m. – trisdešimt. Kiti svarbūs perėjimo plotai yra Pavėžupio tvenkiniai Kelmės rajone, kur peri iki dvidešimt porų, taip pat Sulinkių durpynas bei Biržulio-Stervo draustinis, kuriuose peri po kelias poras. Dažniausiai stebimi pavieniai perėjimo atvejai.
Rudakaklis kragas – tai holarktinė rūšis, paplitusi borealinio, vidutinio ir stepių klimato juostose. Palearktikos regione jo paplitimas yra fragmentiškas. Vakarų Eurazijoje šis paukštis dažniausiai aptinkamas šiaurinėje Vakarų Europoje, visoje Rytų Europoje, didžiojoje Kazachijos dalyje bei Obės vidurupio regione. Lietuvoje dėl specifinių buveinių peri sporadiškai, o kai kurios peravietės būna trumpalaikės.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Šiai rūšiai didžiausią grėsmę kelia buveinių specifika. Rudakaklis kragas veisiasi siauro spektro buveinėse, kurios tinkamos tik pradinėse užaugimo ir užpelkėjimo stadijose. Jei paukščius išbaido lankytojai, jų dėtis dažnai sunaikina pilkosios varnos. Buveinių nykimą gali lemti ir žuvų auginimas uždaruose baseinuose arba tvenkininės žuvininkystės sektoriaus mažėjimas. Efektyvi apsaugos priemonė – viršvandeninės augalijos masyvų fragmentacija, kuri padeda sukurti tinkamas perėjimo sąlygas.
UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai
