🐦 Europinis žalvarnis arba žalvarnis (lot. Coracias garrulus, angl. European Roller, Roller, vok. Blauracke) – žalvarninių (lot. Coraciidae) šeimos žalvarninis paukštis (lot. Coraciiformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą europinis žalvarnis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., europinis žalvarnis priskirtas 1 (E) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, europinis žalvarnis priskirtas CR kategorijai. Iki šiol, europinis žalvarnis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Europinis žalvarnis yra vidutinio, maždaug eurazinio kėkšto dydžio paukštis. Jo kūno svoris siekia 120–160 g, ilgis 29–32 cm, o tarp išskleistų sparnų galų – 52–58 cm. Patinėlių sparnai šiek tiek ilgesni – vidutiniškai 20,08 cm, o patelių – 19,62 cm. Abiejų lyčių paukščiai atrodo labai panašūs, tačiau patinėlių plunksnų melsvas atspalvis yra šiek tiek ryškesnis. Patino ir patelės galva, sprandas ir kūno apačia yra šviesiai mėlyni su žalsvu atspalviu, nugara ir pečiai – ryškiai rudi, plasnojamosios plunksnos juodos su melsvu atspalviu, o vairuojamosios – žalsvos ir tamsiai mėlynos su šviesesniais galais. Snapas juodas, kojos gelsvai pilkšvos, o rainelė ruda. Jaunikliai ne tokių ryškių spalvų.
Lietuvoje žalvarniai dažniausiai įsikuria miško pakraščiuose, kur brandūs medynai ribojasi su neintensyviai naudojamomis pievomis. Jie peri ir miškuose prie laukymių, kirtaviečių, parkuose ar sodybose, kur auga seni medžiai. Ypač mėgsta pušynus. Peravietėje įsikuria gegužės mėn. ir paprastai toje pačioje vietoje išsilaiko daugelį metų. Lizdus krauna uoksuose, o jei jų trūksta, noriai apsigyvena inkiluose. Birželio mėn. tiesiai ant trūnėsių patelė deda 3–4 kiaušinius, kuriuos peri 18–19 dienų. Jaunikliai lizduose išbūna 26–28 dienas, o išskridę dar dvi savaites yra tėvų globojami.
Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Nepamirškite prisegti nuotraukų ar video, iš anksto dėkojame ir nuostabios gamtos!
Žalvarniai medžioja iš aukštos tupėjimo vietos, auką nutveria ore arba nuo žemės. Jų mitybos racioną sudaro įvairaus dydžio vabalai, žiogai, rečiau dvisparniai ar drugiai. Taip pat minta smulkiais stuburiniais – varlėmis ir driežais. Tai tolimieji migrantai, kurie Lietuvą palieka rugpjūčio mėn. ir išskrenda į Afrikos atogrąžas.
Dar prieš 3–4 dešimtmečius perinti žalvarnių populiacija Lietuvoje siekė ne mažiau kaip 1000 porų, tačiau 2001 m. jų buvo likę 100–150 porų, o 2005 m. aptikta tik 20 perėjimo vietų. 2006 m. populiacija buvo vertinama 30 porų, tačiau nuo tada ji dar labiau sumažėjo. 2013 m. perinti populiacija vertinta 10–15 porų, o pastaruosius 5 metus randama ne daugiau kaip 10 porų. Tai viena sparčiausiai nykstančių paukščių rūšių Lietuvoje.
Europinis žalvarnis plačiai paplitęs Europoje nuo Pirėnų pusiasalio iki Uralo. Jo šiaurinė paplitimo riba siekia rytinę Baltijos pakrantę ir Volgos aukštupį, o pietuose tęsiasi iki Viduržemio jūros pakrančių. Lietuvoje dar prieš 50 metų žalvarniai perėjo beveik visoje šalies teritorijoje, tačiau XXI a. pradžioje jų skaičius sparčiai mažėjo. Iki 2007 m. rūšis dar buvo aptinkama Anykščių, Ignalinos, Jonavos, Kauno, Lazdijų, Molėtų, Rokiškio, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės, Varėnos, Vilniaus ir Zarasų rajonuose, tačiau šiuo metu jų peravietės žinomos tik Druskininkų savivaldybėje ir Utenos rajone.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Aiškios nykimo priežastys nėra žinomos, tačiau manoma, kad nepalankios sąlygos žiemovietėse ar migracijos keliuose gali turėti didelę įtaką. Žalvarnių skaičius mažėja ir kituose kraštuose, nepaisant taikomų apsaugos priemonių. Ilgalaikis populiacijos mažėjimas siejamas su pokyčiais kaimo kraštovaizdyje – sausos pievos ir ganyklos yra suariamos, dėl intensyvaus ūkininkavimo sumažėjo atviros erdvės, kurios užaugo sumedėjusia augalija. Neigiamą poveikį daro ir senų medžių mažėjimas miško pakraščiuose bei plėšrūnai, ypač kiaunės. Siekiant išsaugoti šią rūšį, būtina palaikyti ekstensyviai naudojamas pievas ir ganyklas bei iškabinti specialius inkilus žalvarniams.
UICN kategorija: CR - kritiškai grėsmingos būklės taksonai
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
