🦆 Smailiauodegė antis (lot. Anas acuta, angl. Northern Pintail, Pintail, vok. Spießente) – antinių (lot. Anatidae) šeimos žąsinis paukštis (lot. Anseriformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą smailiauodegė antis įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., smailiauodegė antis priskirta 0 (Ex) kategorijai, o nuo 2003 m. – 1 (E) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, smailiauodegė antis priskirta CR kategorijai. Iki šiol, smailiauodegė antis saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Smailiauodegė antis – vidutinio dydžio vandens paukštis, kuris pasižymi elegantiška išvaizda ir ilgu kaklu bei itin ilga, smailia uodega. Patinas išsiskiria tamsiai ruda galva ir kaklo viršutine dalimi, kurią puošia dvi baltos juostos šonuose. Nugara pilka su smulkiais juosvais ruoželiais, šonai ir pilvas balti su tamsiais dryžiais, pauodegys juodas. Sparnai puošti žalsvu, metalinio blizgesio veidrodėliu, kurį iš abiejų pusių juosia juodai balta juostelė. Snapas melsvai pilkas, kojos tamsiai pilkos, o rainelė rudai geltona. Patelė mažiau kontrastinga, jos nugaros plunksnos tamsiai rudos su šviesiais kraštais, snapas ir kojos tamsiai pilkos, o rainelė geltonai ruda. Poilsio metu patinas tampa panašus į patelę.
Į perėjimo vietas parskrenda kovo mėnesį ir išlieka iki pirmųjų šalčių. Lizdus suka paupių ir paežerių pievose, dažnai netoli žuvininkystės tvenkinių ar apaugusiose salose. Lizdą gali įrengti net iki 1 km nuo vandens telkinio. Kiaušinius pradeda dėti balandžio pabaigoje, dėtyje paprastai būna 8–11 kiaušinių. Patelė peri 22–23 dienas gegužės mėnesį, o patinas šiuo laikotarpiu ją palieka. Jaunikliai ritasi birželio pradžioje ir po 50 dienų jau skraido.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Smailiauodegė antis dažniausiai maitinasi sekliuose, dumblinguose vandenyse, kuriuose gausu povandeninės ir plūduriuojančios augalijos. Taip pat lankosi javų laukuose, o pavasarį dažnai apsistoja užtvindytose pievose. Skirtingai nei daugelis kitų ančių, ši rūšis sulesa daugiau gyvūninio nei augalinio maisto.
Lietuvoje smailiauodegė antis visada buvo reta perinti rūšis. 2007 m. perėjo tik 10–20 porų: iki 5 porų Nemuno deltoje ir 1–3 poros Kretuono ežero saloje. Kitur nereguliariai perėjo pavienės poros. Nors Lietuvoje ji nėra gausi, pavasarinės migracijos metu ši rūšis stebima dažniau.
Smailiauodegė antis Eurazijoje paplitusi nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, šiaurinėje dalyje siekia arktinę pakrantę, o pietuose aptinkama Kazachijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Šiaurės Italijoje ir Ispanijoje. Lietuvoje ji dažnesnė Nemuno žemupyje ir pamaryje, tačiau išlieka reta perinti rūšis.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės rūšiai yra pievų užaugimas nendrėmis ir krūmais, o tankūs nendrynai trukdo jaunikliams pasiekti vandenį. Taip pat ji gali būti sumedžiojama žuvininkystės tvenkiniuose. Siekiant išsaugoti šią rūšį, svarbu šienauti paežerių ir paupių pievas iki pat vandens, o perėjimo vietose kontroliuoti pilkųjų varnų, lapių ir mangutų gausumą.
UICN kategorija: CR - kritiškai grėsmingos būklės taksonai
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
