🦆 Pilkoji žąsis (lot. Anser anser, angl. Greylag Goose, vok. Graugans) – antinių (lot. Anatidae) šeimos žąsinis paukštis (lot. Anseriformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą pilkoji žąsis įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., pilkoji žąsis priskirta 5 (Rs) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos pilkoji žąsis buvo išbraukta 2019 metais.
Pilkoji žąsis yra viena stambiausių vandens paukščių. Patinai kiek didesni už pateles. Kūno ilgis siekia 74–91 cm, sparnų ilgis – 41–48 cm, o išskleistų sparnų tarpugalių ilgis gali siekti 147–180 cm. Snapo ilgis svyruoja nuo 6,4 iki 6,9 cm, kojos ilgis – nuo 7,1 iki 9,3 cm. Patinai vidutiniškai sveria apie 3,6 kg, patelės – apie 3,2 kg, tačiau svoris gali svyruoti nuo 2,16 iki 4,56 kilogramo.
Pilkosios žąsys peri vandens telkiniuose su plačiomis pakrančių augalijos juostomis, ypač jei jose yra salų ar plovų, taip pat gretimose pelkėse. Į perėjimo vietas grįžta kovą, kai kada net vasario pabaigoje ar balandžio pradžioje. Dažniausiai peri pavieniui. Deda 4–6 kiaušinius, rečiau 3–12. Kiaušiniai būna balti, su nežymiu kremo atspalviu. Patelė pradeda perėti balandžio viduryje ir peri 27–28 dienas, o jauniklius veda abu tėvai. Žąsiukai skraidyti pradeda būdami 50–60 dienų amžiaus. Su tėvais laikosi iki pirmosios žiemos.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Šios žąsys daugiausia minta sausumoje, dažniausiai kultūrinėse ir natūraliose pievose, želmenų laukuose ar nupjautų javų plotuose. Jų maisto racioną sudaro įvairių žolinių augalų vegetatyvinės dalys bei sėklos. Rudeninė migracija prasideda rugsėjo pabaigoje.
2007 m. Lietuvoje perėjo 100–150 porų pilkųjų žąsų, o pastaraisiais metais populiacija galėjo dar padidėti. Gausiausia ji yra Nemuno deltoje ir rytinėje Kuršių marių pakrantėje, kur perėjo iki 100 porų ir vasarojančių nesisiveisiančių paukščių skaičius siekė 300–500 individų. Žuvinto ežere buvo užfiksuotos 25 perinčios poros ir apie 100 vasarojančių paukščių, o Metelių regioninio parko ežeruose perėjo iki 10 porų. Pavienės poros buvo stebimos Biržulio, Žaltyčio, Amalvo ir kituose ežeruose, taip pat Kauno mariose, Kenos, Birvėtos bei kituose žuvininkystės tvenkiniuose.
Pilkoji žąsis paplitusi Eurazijoje nuo Islandijos, Britų salų ir Skandinavijos iki Ramiojo vandenyno, tačiau pasiskirstymas nėra tolygus. XX a. pabaigoje šios rūšies populiacija žymiai išaugo daugelyje Vakarų Europos šalių.
Lietuvoje pilkosios žąsys dažniausiai aptinkamos Pietų ir Pietvakarių Lietuvoje, Nemuno žemupyje bei rytinėje Kuršių marių pakrantėje. Gausiausia populiacija sutelkta šiuose regionuose, kur yra tinkamos veisimosi ir maitinimosi sąlygos.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Anksčiau didžiausią grėsmę šiai rūšiai kėlė intensyvi medžioklė. Šiuo metu pagrindinės grėsmės nėra išsamiai ištirtos, tačiau didžiausią žalą greičiausiai daro trikdymas veisimosi metu, nendrynų deginimas bei jų naudojimas kirtimui, taip pat šernų veikla. Svarbu riboti žmonių lankymąsi perėjimo vietose ir reguliuoti nendrynų kirtimą, kad būtų išsaugotos optimalios sąlygos šios rūšies populiacijai išlikti.
