🐤 Pilkoji starta (lot. Emberiza calandra, sin. Miliaria calandra, angl. Corn Bunting, vok. Grauammer, Grauammer-Ammer) – startinių (lot. Emberizidae) šeimos žvirblinis paukštis (lot. Passeriformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą pilkoji starta įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 1 (E) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., pilkoji starta priskirta 0 (Ex) kategorijai, nuo 2003 m. priskirta 1 (E) kategorijai, o nuo 2007 m. – 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, pilkoji starta priskirta EN kategorijai. Iki šiol, pilkoji starta saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą
Pilkoji starta yra vidutinio dydžio, didesnė už žvirblį, kresna, apvalia galva ir storu snapu. Kūno viršutinė pusė pilkai rusva su išilginėmis tamsiomis dėmėmis, o apatinė dalis – balsva su rusvomis išilginėmis dėmelėmis. Gerklė šviesi, snapas ir kojos gelsvi. Šio paukščio kūno ilgis siekia 18 cm, o svoris svyruoja nuo 42 iki 64 gramų.
Tai migruojanti rūšis, tačiau dalis paukščių gali likti klajoti ir žiemą, dažniausiai prisijungdami prie grūdlesių būrių. Pilkosios startos gieda nuo balandžio pradžios. Ši rūšis renkasi atviro mozaikinio agrarinio kraštovaizdžio buveines – sausas pievas, ganyklas, javų pasėlius, dirvonus, rečiau želdinių pakraščius. Lizdams pasirinktoje teritorijoje būtinas giedojimo postas – medis, krūmas ar elektros perdavimo linija. Lizdus krauna ant žemės, kartais neaukštai krūmuose arba tarp stambių žolių stiebų. Dėtyje dažniausiai būna 4 arba 5 kiaušiniai. Per sezoną gali išauginti 2 vadas.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Pilkoji starta minta daugiausia augalų sėklomis. Vasaros metu jos racione padaugėja bestuburių, o jaunikliai pirmiausia maitinami vabzdžiais.
Šios rūšies populiacija Lietuvoje stipriai sumažėjo XX a. antrojoje pusėje. Nuo 1980 m. stebimas didelis mažėjimas – 1996–1998 m. perėjo tik 20–50 porų, o 1999–2001 m. – 10–30 porų. XXI a. pradžioje populiacija kiek padidėjo ir stabilizavosi ties 30–50 porų.
Pilkoji starta paplitusi nuo Kanarų ir Britų salų vakaruose iki Centrinės Azijos rytuose. Europoje jos arealo šiaurinė riba eina per Švedijos pietus, Baltijos šalis, Baltarusiją, Ukrainą ir Rusijos pietinę dalį. Pagrindinė europinės populiacijos dalis peri pietuose, dažniausiai sausų pievų ir stepių regionuose. Šiauriau jos paplitimas yra labiau fragmentiškas ir dažniausiai būdingas agrariniams kraštovaizdžiams.
Lietuvoje pilkoji starta peri nereguliariai ir jos populiacija yra labai maža. Daugiausia paukščių aptinkama pietinėje ir pietvakarinėje šalies dalyse – Alytaus, Trakų, Šalčininkų, Šilutės, Varėnos ir Vilniaus rajonuose. Šios rūšies buvimas Lietuvoje glaudžiai susijęs su ekstensyviai dirbamu agrariniu kraštovaizdžiu.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausią grėsmę pilkajai startai kelia žemės ūkio intensyvėjimas. Didėjant ariamų laukų plotams ir mažėjant natūralių pievų bei ganyklų, šios rūšies buveinės nyksta. Situaciją blogina ir tai, kad mažėja vasarinių javų, ypač miežių, plotai – žieminiai javai anksčiau nuimami, o startoms svarbios ražienos dažniausiai suariamos. Laikinas populiacijos padidėjimas sutapo su žemės apleidimu po 1990 m., tačiau tolesnis gausėjimas mažai tikėtinas dėl vis intensyvėjančio žemės ūkio. Klimato atšilimas šiai rūšiai yra palankus, tačiau efektyvios apsaugos priemones parinkti sudėtinga.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
