Saugomi ir reti paukščiai Lietuvoje

🦩 Pilkoji gervė (lot. Grus grus, angl. Common Crane, vok. Kranich, Grauer Kranich, Eurasischer Kranich) – gervinių (lot. Gruidae) šeimos gervinis paukštis (lot. Anseriformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą pilkoji gervė įrašyta 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., pilkoji gervė priskirta 5 (Rs) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos pilkoji gervė buvo išbraukta 2019 metais.

Pilkoji gervė yra didesnė už baltąjį gandrą. Jos kūnas šviesiai pilkos spalvos, kakta, snapo pamatas, pagurklis, sprandas ir sparnų galai – juodi. Skruostai ir kaklo šonai – balti. Pečių plunksnos ilgos, lenktos ir garbanotos, uždengiančios uodegą. Pakaušyje ryški raudona plika odos sritis. Snapas rusvas, kojos juodos. Jaunikliai pilkai rusvi. Patinai šiek tiek didesni ir sunkesni už pateles, suaugę patinai sveria 5,1–6,1 kg, retai iki 7 kg, patelės – 4,5–5,9 kg. Kūno aukštis siekia 110–130 cm, sparnų tarpugalis – 180–240 cm.

Anksčiau pilkosios gervės perėdavo tik dideliuose raistuose, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais jos vis dažniau apsigyvena ir mažesnėse pelkutėse, šlapiuose miškuose, ypač kirtavietėse. Paprastai peri netoli ankstesnės perėjimo vietos, tačiau kartais tame pačiame lizde. Į Lietuvą grįžta kovo mėn. – balandžio pradžioje. Deda 2 kiaušinius, beveik visada balandžio mėn. Jei dėtys žūva, gali perėti pakartotinai. Perėjimas trunka 30 dienų. Neperintys paukščiai vasarą telkiasi į būrius. Migracija prasideda rugpjūčio pabaigoje ir tęsiasi iki spalio pabaigos.

Pilkoji gervė yra visalesė. Minta uogomis, grūdais, sėklomis, vabzdžiais, moliuskais, sliekais, sraigėmis, varlėmis, driežais, smulkiais žinduoliais, tokiais kaip pelės ir kirstukai, žuvimis, o kartais net mažų paukščių kiaušiniais bei jų jaunikliais.

XX a. pradžioje pilkoji gervė buvo gausi, tačiau 7–8 dešimtmetyje perinčių paukščių liko tik keliose vietovėse, tokiose kaip Lekėčių miškai prie Kauno ir Čepkelių raistas. Vėliau lizdai aptikti Viešvilės pelkėje, Kamanose, Žuvinte. Apie 1990 m. pastebėtas populiacijos gausėjimas, kuris tęsiasi iki šiol. Čepkelių rezervate gyvena apie 30 porų, Žuvinto rezervate – apie 10, Viešvilėje – apie 13, Biržų girioje – apie 20, Nemuno deltoje – apie 25. 2001 m. Lietuvos populiacija buvo įvertinta 900–1 200 perinčių porų.

Pilkoji gervė yra plačiai paplitusi Eurazijoje, jos arealas driekiasi nuo Skandinavijos vakaruose iki Indigirkos slėnio rytuose. Šiaurinė riba siekia Kolos pusiasalį ir Obės žemupį, o pietuose ši rūšis aptinkama Altajuje, Pietų Ukrainoje.

Lietuvoje pilkoji gervė paplitusi visuose rajonuose. Perinčių paukščių populiacija auga, todėl rūšis įsikuria vis naujose vietovėse. Rudeninės migracijos metu gervės telkiasi į tūkstantinius būrius keliose šalies vietose. Svarbiausios jų susitelkimo vietos yra Sulinkių, Tyrulių ir Novaraisčio durpynai bei Žuvinto rezervatas.

Didžiausios grėsmės pilkosioms gervėms yra šlapių pievų ir miškų sausinimas, atnaujinta durpynų eksploatacija, medienos ruošos darbai perėjimo vietose bei gausus plėšrūnų ir šernų skaičius. Norint apsaugoti šią rūšį, lizdavietėse balandžio–gegužės mėn. būtina sustabdyti medienos ruošos darbus, o migruojančių gervių būrių susitelkimo vietose rugsėjo–spalio mėn. užtikrinti joms ramybę.