🐤 Plėšrioji medšarkė (lot. Lanius excubitor, angl. Great Grey Shrike, Northern Shrike, vok. Raubwürger, Nördlicher Raubwürger ) – medšarkinių (lot. Laniidae) šeimos žvirblinis paukštis (lot. Passeriformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą plėšrioji medšarkė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., plėšrioji medšarkė priskirta 5 (Rs) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos plėšrioji medšarkė buvo išbraukta 2019 metais.
Plėšrioji medšarkė yra vidutinio dydžio, 24–25 cm ilgio, jos sparnų tarpugalis siekia 30–36 cm, o svoris svyruoja nuo 50 iki 70 g. Kakta ir nugarinė pusė pilkos spalvos, pečiai, uodegos kraštai bei apatinė kūno dalis – baltos. Per akis eina juoda juosta. Sparnai išmarginti dviem baltomis juostomis, kurios skrendant tampa ryškiai matomos.
Anksčiau šios rūšies pavienės poros perėdavo tik aukštapelkėse, tačiau dabar peri apleistuose durpynuose, krūmais apaugusiuose dirvonuose, pamiškėse, paupiuose ir miškingose vietovėse prie atvirų plotų, tokių kaip biržės ar laukymės. Lizdus krauna medžiuose, dažniausiai pušyse, nuo 2 iki 10 m aukštyje. Lizdai gana masyvūs. Tuoktuvės prasideda kovą, o kiaušinius deda balandžio antroje pusėje. Dėtyje būna 4–7 kiaušiniai. Patelė peri apie 16–17 dienų, o jaunikliai lizde išbūna iki 20 dienų. Lizdą palieka birželio pradžioje, tačiau dar apie 2 savaites laikosi netoli perėjimo vietos.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Plėšrioji medšarkė minta daugiausia stambiais vabzdžiais, varliagyviais, driežais, smulkiaisiais žinduoliais ir paukščiais. Grobį dažniausiai stebi tupėdama ant aukštesnių vietų, iš kurių gerai matosi aplinka. Žiemojančios plėšriosios medšarkės Lietuvoje greičiausiai yra iš kitų regionų atskridę paukščiai.
Paskutinius 15 metų iki 2007 m. ši rūšis sparčiai plito, o perinčių porų skaičius augo. 1996–1998 m. Lietuvoje gyveno apie 80–150 porų, o 2001 m. pagal Europos paukščių populiacijų stebėsenos duomenis šalies populiacija buvo įvertinta 100–150 perinčių porų.
Plėšrioji medšarkė paplitusi nuo Atlanto vandenyno pakrantės iki Ochotsko jūros rytuose. Šiaurėje jos arealas siekia miškų ir tundros zoną, o pietuose paplitimas tęsiasi iki Užbaikalės, Volgos vidurupio, Karpatų, Balkanų bei Pirėnų pusiasalio.
Lietuvoje ši rūšis 2007 m. plito vis naujose teritorijose. Ją galima buvo aptikti beveik visose aukštapelkėse, apleistuose durpynuose, miškingose vietovėse, taip pat net ir agrarinio kraštovaizdžio želdynuose. Dažniau sutinkama Rytų bei Vakarų Lietuvoje. Žiemą dažniausiai laikosi atviruose laukuose, kur yra pavienių medžių ar elektros linijų.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Plėšriosioms medšarkėms pavojų gali kelti jų buveinių pokyčiai, ypač atvirų miško vietų, aukštapelkių plynių bei pamiškių apaugimas medžiais. Gamtoje natūralių priešų turi nedaug, tačiau kartais jų lizdus gali išdraskyti kiaunės. Norint išsaugoti rūšies populiaciją, svarbu išlaikyti atviras kraštovaizdžio struktūras, kurios yra būtinos sėkmingam perėjimui ir medžioklei.
Buvusi kategorija: 5 (Rs) - išsaugotos rūšys, kurių, anksčiau įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą, gausumas jau atkurtas
