🦩 Plovinė vištelė (lot. Zapornia parva, sin. Porzana parva, angl. Little Crake, Baillon's Crake, vok. Kleines Sumpfhuhn, Kleinsumpfhuhn, Kleinralle) – vištelinių (lot. Rallidae) šeimos gervinis paukštis (lot. Gruiformes), kurią 1769 m. atrado ir aprašė Antonijus Skapoli (Scopoli).
Į Lietuvos raudonąją knygą plovinė vištelė įrašyta 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., plovinė vištelė priskirta 3 (R) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos plovinė vištelė buvo išbraukta 2019 metais.
Plovinė vištelė yra varnėno dydžio paukštis. Patino viršutinė kūno pusė rusva su ilgomis tamsiomis dėmėmis, nugara tamsesnė su baltais taškeliais. Kakta, galvos šonai, kaklo priekinė dalis, šonai ir krūtinė tamsiai pilkos spalvos. Kūno šonuose matomos neryškios juodos ir baltos juostos, pauodegis yra skersai dryžuotas. Snapas žalias su rausvu pamatu, o kojos – žalsvos. Patelė yra šviesesnių, rusvų atspalvių, o jaunikliai dar blyškesni, beveik balti.
Lietuvoje plovinė vištelė peri įvairaus dydžio eutrofiniuose vandens telkiniuose, kurių pakrantės apaugusios aukštų augalų sąžalynais ir yra stipriai užpelkėjusios. Svarbiausia, kad perėjimo vietose vandens gylis būtų ne mažesnis nei 0,5 metro. Lizdus krauna tarp aukštų helofitų, dažniausiai nendrių ar švendrų, plūduriuojančioje augalijoje tarp vandens lelijų ar lūgnių lapų sąžalynų. Lizdą suka iš meldų ar nendrių. 6-8 rudai gelsvus kiaušinius deda balandžio mėnesį, perėjimas trunka 20–21 dieną. Vasarą gali išauginti 2 vadas.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Minta vandens bestuburiais, taip pat lesa augalų ūglius. Tai tolimoji migrantė, kuri Lietuvą palieka rugsėjo antroje pusėje.
2007 m. šalies plovinių vištelių populiacija buvo įvertinta 250–400 perinčių porų ir išliko gana stabili. Svarbiausios veisimosi vietos yra Nemuno deltos regioninis parkas, kur peri nuo 50 iki 100 porų, Žuvinto rezervate – iki 50 porų, Metelio ir Obelijos ežeruose kartu – apie 10–15 porų. Taip pat populiacijos aptinkamos Kauno mariose, Biržulio ir Stervo ežerų apylinkėse.
Plovinės vištelės perėjimo arealas driekiasi nuo Pirėnų pusiasalio vakaruose iki Obės aukštupio rytuose, tačiau gausiausia ji aptinkama stepėse. Šiaurinė paplitimo riba eina per Estiją ir Kazanės apylinkes, o pietinė siekia Šiaurės Afganistaną, Užkaukazę, Mažąją Aziją ir Viduržemio jūros pakrantes Europoje.
Lietuvoje ši rūšis paplitusi sporadiškai, žinoma keliasdešimt perėjimo vietų, tačiau populiacija išlieka stabili.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Nors šiai rūšiai didelių grėsmių kol kas nėra nustatyta, pavojų kelia helofitų juostos naikinimas dėl nendrių ruožimo ar jų deginimo. Dėtims pavojingos pilkosios varnos ir nendrinės lingės. Norint išsaugoti rūšį, svarbu išsaugoti užpelkėjusių vandens telkinių pakrantes ir riboti žmogaus veiklą veisimosi sezono metu.
