🐤 Ūsuotoji zylė (lot. Panurus biarmicus, angl. Bearded Reedling, vok. Bartmeise) – storasnapinių (lot. Panuridae) šeimos žvirblinis paukštis (lot. Passeriformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą ūsuotoji zylė įrašyta 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos ūsuotoji zylė buvo išbraukta 2019 metais.
Ūsuotoji zylė yra mažas paukštelis, kurio kūno ilgis siekia 14–15,5 cm, o svoris – 11–21 g. Išskleistų sparnų tarpugalis siekia 16–18 cm. Patinų viršugalvis ir kaklas yra pilki, nugara, antuodegis ir uodega – ryškiai rudi, o sparnai – juosvai rusvi. Nuo snapo pamato žemyn link akių eina trikampės juodos dėmės, vadinamos „ūsais“. Apatinė kūno pusė šviesiai rausva, pauodegys – juodas. Snapas geltonas, o kojos – juodos. Patelės galva rusva ir neturi „ūsų“. Jaunikliai yra blankesnių spalvų nei patelės, o jų nugara – juosvai ruda.
Ūsuotosios zylės įsikuria nendrynuose ir švendrynuose apaugusiose vandens telkinių pakrantėse. Parskrenda kovo mėnesį. Lizdus suka nendrynuose, dažniausiai ant žemės ar kupsto netoli vandens. Vienoje dėtyje paprastai būna 5–7 gelsvai balti kiaušiniai, išmarginti juodai rudais taškeliais ir brūkšneliais. Patelė peri 12–13 dienų. Išveda 2 vadas per sezoną. Jaunikliai lizdus palieka dar nemokėdami skraidyti, būdami 10–12 dienų amžiaus.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Maitinasi įvairiais bestuburiais, daugiausia vabzdžiais, o žiemą lesalo racioną sudaro sėklos. Rudeninė migracija prasideda rugpjūtį, tačiau dalis populiacijos pasilieka žiemoti Lietuvoje. Ūsuotosios zylės vidutinė gyvenimo trukmė yra apie 6 metus.
Pirmą kartą Lietuvoje ši rūšis aptikta Žuvinte 1925 m. 1970–1975 m. šiame ežere peri iki 15 porų. 1973 m. rūšis pastebėta Biržulio ežere, 1975 m. – Elektrėnų vandens saugykloje, o 1984 m. Metelio ežere perėjo 3 poros. Gausiausia populiacija fiksuojama Nemuno deltoje ir rytinėje Kuršių marių pakrantėje, kur kasmet peri nuo 100 iki 150 porų. Šių regionų populiacija gali labai svyruoti: 1999 m. ir 2001 m. buvo užregistruotos net 400–500 perinčių porų. Visose perėjimo vietose gausumo svyravimus lemia žiemos klimato sąlygos. 2007 m. šalies populiacija buvo įvertinta nuo 100 iki 600 perinčių porų.
Ūsuotoji zylė yra plačiai paplitusi Eurazijoje – jos arealas driekiasi nuo Ispanijos vakaruose iki Ramiojo vandenyno rytuose. Šiaurinė paplitimo riba pasiekia pietinę Švediją, Estiją ir Volgos žemupį, o pietuose tęsiasi iki Viduržemio, Juodosios ir Kaspijos jūrų pakrančių bei Mažosios Azijos. Lietuvoje ši rūšis peri Nemuno deltoje, rytinėje Kuršių marių pakrantėje, taip pat didesnių ežerų, tokių kaip Žuvintas, Biržulis, Obelija, Metelis, Dusia, pakrantėse. Jos taip pat aptinkamos Kauno ir Elektrėnų marių nendrynuose, žuvininkystės tvenkiniuose, tokiuose kaip Baltosios Vokės, Kenos, Daugų, Arnionių, Birvėtos, bei durpynuose, pavyzdžiui, Novaraisčio pelkėse.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausios grėsmės ūsuotosioms zylėms yra natūralūs vandens lygio svyravimai, pavasariniai nendrynų gaisrai bei didelių nendryno plotų išpjovimas. Siekiant išsaugoti šią rūšį, būtina riboti nendrynų kirtimą ir saugoti jų buveines nuo degradacijos.
