🐤 Mėlyngurklė arba paprastoji mėlyngurklė (lot. Luscinia svecica, angl. Bluethroat, vok. Blaukehlchen) – strazdinių (lot. Turdidae) šeimos žvirblinis paukštis (lot. Passeriformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą mėlyngurklė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, mėlyngurklė priskirta DD kategorijai. Iki šiol, mėlyngurklė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Mėlyngurklė yra nedidelis žvirblinis paukštis, dydžiu prilygstantis liepsnelei. Patinas išsiskiria ryškiai mėlyna pasmakre ir pagurkliu su ryškiai ruda dėme per vidurį bei juoda ir ryškiai ruda juostomis ant krūtinės, atribojančiomis nuo šviesios papilvės. Tiek patinui, tiek patelei būdingas šviesus antakis. Patelės apdaras blankesnis, krūtinėje matoma skersinė juosva juosta. Uodega tamsi su plačia, ryškiai ruda skersine juosta.
Mėlyngurklė Lietuvoje peri įvairiose buveinėse – paupių karklynuose, užželiančiuose durpynuose, šlapiose pievose ir žemapelkėse, negausiai apaugusiose krūmais. Taip pat gali perėti prie žuvininkystės tvenkinių ar net dykvietėse. Lizdą suka ant žemės. Deda dažniausiai 5–6 kiaušinius, inkubacija trunka apie 2 savaites. Per sezoną gali išauginti iki 2 vadų.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Minta įvairiais bestuburiais – vabzdžiais, jų lervomis, moliuskais.
2019 m. mėlyngurklių populiacija Lietuvoje buvo vertinama apie 200–300 porų, tačiau tikslių duomenų nėra. 2007 m. populiacija buvo vertinama 100–200 perinčių porų. Svarbiausios veisimosi vietos buvo Nemuno delta (daugiau nei 10 porų), Žuvinto rezervatas (iki 10 porų), Biržulio ir Stervo pelkių kompleksas (6 poros), Metelio ir Obelijos ežerai (daugiau nei 3 poros), Baltosios Vokės durpynas (daugiau nei 3 poros) ir Kazimieravo šlapžemės (daugiau nei 3 poros).
Mėlyngurklė yra plačiai paplitusi Eurazijoje – jos arealas driekiasi nuo Portugalijos ir Norvegijos vakaruose iki Beringo sąsiaurio rytuose. Neaptinkama tik šiaurinėje azijinės Rusijos dalyje. Pietuose paplitimas yra fragmentiškas, ypač Pietų ir Vakarų Europoje. Tai tolimoji migrantė – žiemoti skrenda į Užsachario Afriką, Arabijos pusiasalį, Indijos subkontinentą ir Indokinijos pusiasalį.
Lietuvoje mėlyngurklės paplitimas nėra iki galo ištirtas, tačiau manoma, kad šis paukštis negausiai paplitęs visoje šalies teritorijoje, tačiau dėl slapto gyvenimo būdo stebimas retai.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Mėlyngurklės populiacijai grėsmę kelia hidrologinio režimo pokyčiai, ypač vandens lygio mažėjimas. Taip pat buveinių kokybę gali neigiamai paveikti augalijos pokyčiai – užaugimas nendrėmis, krūmynų sutankėjimas. Lizdams pavojų kelia plėšrūnai.
UICN kategorija: DD - taksonai, apie kuriuos trūksta duomenų
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
