🦅 Vakarinis vapsvaėdis arba vapsvaėdis (lot. Pernis apivorus, angl. European Honey-buzzard, Oriental Honey-buzzard, vok. Wespenbussard) – vanaginių (lot. Accipitridae) šeimos vanaginis paukštis (lot. Accipitriformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą vakarinis vapsvaėdis įrašytas 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, vakarinis vapsvaėdis priskirtas LC kategorijai. Iki šiol, vakarinis vapsvaėdis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Vakarinis vapsvaėdis yra vidutinio dydžio plėšrusis paukštis, kurio spalva labai įvairuoja. Patino galva pilka, o patelės – kiek margesnė. Kūno viršutinė dalis yra rusva, o uodegos pamate matomos dvi plačios skersinės juostos, gale – dar viena. Apatinė kūno pusė dažniausiai būna balta su retomis skersinėmis dėmėmis, tačiau gali būti ir visa skersai raibuota. Kai kurių individų pilvinė dalis yra gelsva ar rusva, nedėmėta arba su balsvomis dėmėmis. Plunksnos kaktoje ir aplink akis yra labai trumpos, primenančios žvynus. Snapas juosvas, kojos – geltonos, nagai – juodi.
Jaunikliai dažniausiai būna rudi: jų galva, kaklas ir sparnai išmarginti dėmėmis, kartais galva šviesesnė ir tamsiai dėmėta. Apatinė kūno pusė – balta su rudomis dėmėmis.
Vakarinis vapsvaėdis užauga 50–60 cm ilgio, iš jų uodega siekia 21–27 cm. Išskleistų sparnų tarpugalis svyruoja nuo 118 iki 144 cm. Rugpjūtį Europoje gyvenančių patinų svoris vidutiniškai siekia 836 g, o patelės sveria vidutiniškai 963 g, tačiau jų svoris gali svyruoti nuo 790 iki 1050 gramų.
Tai monogaminis paukštis, kuris perėti pradeda ne anksčiau kaip 3 gyvenimo metais. Lietuvoje vakariniai vapsvaėdžiai parskrenda gegužės pradžioje. Įsikuria įvairaus tipo ir dydžio miškuose, dažniausiai brandžiuose ir pribręstančiuose medynuose, kuriuose yra pakankamai tinkamų lizdaviečių. Lizdus krauna eglėse ir beržuose, įprastai 9–19 m aukštyje nuo žemės. Per veisimosi sezoną į lizdą neša žalias šakas. Vienoje dėtyje būna 2 kiaušiniai, kuriuos patelė peri 30–37 dienas. Jaunikliai lizde auga nuo 35 iki 48 dienų, dažniausiai lizdus palieka rugpjūčio pradžioje. Paprastai išauga 1–2 jaunikliai, vidutiniškai 1,7 jauniklio vienoje vadoje. Lizdą palikusius paukščius dar kurį laiką maitina bent vienas iš tėvų.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Minta smulkiais paukščiais, jų kiaušiniais, driežais, varliagyviais, tačiau pagrindinį racioną sudaro vabzdžiai ir vapsvų lervos. Grobio ieško miškuose, pievose, ganyklose ir pelkėse. Radęs vapsvų lizdą žemėje, jį iškasa kojomis. Ilgiausiai laisvėje žinomas gyvenęs individas pasiekė 29 metų amžių.
2019 m. Lietuvoje vakarinio vapsvaėdžio populiaciją sudarė apie 2000 perinčių porų. Rūšiai būdingi dideli perinčių porų gausumo svyravimai skirtingais metais, tačiau pastarąjį dešimtmetį didelių populiacijos pokyčių fiksuotose buveinėse nebuvo. 2007 m. šalies populiacija buvo įvertinta nuo 1000 iki 2000 perinčių porų. Didesnių populiacijų aptikta didžiuosiuose Lietuvos miškų masyvuose, tokiuose kaip Vainuto, Rūdninkų, Žalioji, Labanoro, Būdos-Pravieniškių, Plinkšių, Taujėnų-Užulėnio ir Adutiškio miškai.
Vakarinis vapsvaėdis yra paplitęs vakarinėje Eurazijos dalyje, o jo arealas driekiasi nuo pietrytinės Švedijos per Rusiją iki Vakarų Sibiro, Obės aukštupio. Pietinė arealo riba siekia Irano ir Turkijos šiaurines dalis, Graikiją bei šiaurinę Ispaniją. Vakaruose rūšies paplitimas kerta Anglijos teritoriją. Lietuvoje vakariniai vapsvaėdžiai sutinkami visuose šalies regionuose, tačiau dažniau aptinkami miškingose vietovėse arba mažesnio miškingumo zonose, kuriose gausu pievų ir ganyklų.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausią grėsmę vakarinio vapsvaėdžio populiacijai kelia intensyvi žemės ūkio veikla ir pesticidų naudojimas, dėl kurių mažėja pagrindinio grobio – vabzdžių – populiacija.
UICN kategorija: LC - nekeliantys susirūpinimo taksonai
