🦅 Pelėsakalis arba paprastasis pelėsakalis (lot. Falco tinnunculus, angl. Common Kestrel, Eurasian Kestrel, Rock Kestrel, Kestrel, vok. Turmfalke) – sakalinių (lot. Falconidae) šeimos sakalinis paukštis (lot. Falconiformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą pelėsakalis įrašytas 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., pelėsakalis priskirtas 3 (R) kategorijai, o nuo 2003 m. – 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, pelėsakalis priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, pelėsakalis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Pelėsakalis yra vidutinio dydžio sakalas, ryškiai rudas paukštis su šviesia taškuota apačia. Patino ir patelės plunksnų danga nesiskiria. Medžioja dažniausiai smulkius graužikus, paukščius, roplius, taip pat vabzdžius. Svarbiausias grobis yra pelėnai. Medžioja grobį iš oro, tankiai plazdendamas ir pakibęs vienoje vietoje.
Patys lizdų nesuka, todėl dažniausiai užima varninių paukščių lizdus, sukrautus giraitėse, medžių juostose ar net pastatų ertmėse. Deda nuo 3 iki 6 kiaušinių. Perėjimo laikotarpiu patelė inkubuoja kiaušinius 27–31 dieną, o jaunikliai lizde būna apie 27–35 dienas. Lizdą palikusius jauniklius suaugę paukščiai dar prižiūri iki 4 savaičių.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Minta daugiausia peliniais graužikais, rečiau ropliais, smulkiais paukščiais, vabzdžiais. Tolimasis migrantas, tačiau lengvesnėmis žiemomis aptinkamas pajūrio regione.
Pelėsakalių populiacija pastarąjį dešimtmetį didėja. 2019 m. šalyje perėjo apie 300–400 porų. Iki praėjusio šimtmečio vidurio pelėsakaliai buvo gausiausi plėšrieji paukščiai Lietuvoje, tačiau vėliau jų populiacija smarkiai sumažėjo. Pastaraisiais metais vis dažniau aptinkamos naujos perėjimo vietos.
2007 m. šalies populiacija buvo vertinama tarp 150 ir 300 perinčių porų, iš kurių 80–100 porų perėjo Klaipėdos krašte. Kitose Lietuvos vietovėse aptinkamos pavienės poros. Iki XX a. vidurio pelėsakaliai buvo viena gausiausių plėšriųjų paukščių rūšių Lietuvoje, tačiau vėliau jų populiacija smarkiai sumažėjo ir daugelis vietinių populiacijų išnyko.
Pelėsakalis paplitęs visoje Lietuvoje, tačiau nėra gausus. Dažniau aptinkamas regionuose, kuriuose vyrauja agrarinis kraštovaizdis, o miškingų vietovių vengia. Lietuvoje šie paukščiai įprastai pasirodo lizdavietėse kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje, tačiau pamaryje kai kurie individai aptinkami ištisus metus.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai yra intensyvi žemės ūkio veikla, mažinanti grobio tankį, bei dažni susidūrimai su automobiliais, nes pelėsakaliai dažnai medžioja pakelėse. Rūšiai palanki apsaugos priemonė – inkilų įrengimas mitybos požiūriu tinkamose buveinėse.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
