🐝 Ilganosė šilkabitė (lot. Colletes nasutus) – šilkabičių (lot. Colletidae) šeimos plėviasparnis (lot. Hymenoptera), kurią 1853 m. atrado ir aprašė Frederikas Smitas (Smith).
Į Lietuvos raudonąją knygą ilganosė šilkabitė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos ilganosė šilkabitė buvo išbraukta 2000 metais.
Ilganosė šilkabitė gyvena sausose, atvirose vietovėse, kur dirvožemis yra lengvas ir smėlingas. Dažniausiai aptinkama upių slėniuose bei pietinių šlaitų buveinėse, kur auga skurdi žolinė augalija. Ilganosė šilkabitė renkasi pietų ekspozicijos šlaitus su mažai augmenijos.
Ilganosė šilkabitė yra vienkartinės generacijos rūšis – suaugėliai skraido birželio pabaigoje ir liepos mėnesį. Bitės dažniausiai lankosi vaistinio godo (Anchusa officinalis L.) žieduose. Patelės veisiasi smėlingose vietovėse, kur išrausia urvelius su labai skurdžia žoline danga. Kiekviename urvelyje bitė deda kiaušinį ir palieka lervai žiedadulkių atsargas, iš kurių ji minta.
Ilganosė šilkabitė Lietuvoje rasta tik kartą, todėl jos populiacijos dydis ir gausumas nežinomi. Manoma, kad ši rūšis galėtų būti aptikta ir kitose Pietų Lietuvos vietose, kur vyrauja lengvi smėlio dirvožemiai. Pagrindinis rūšies gausumą ribojantis veiksnys yra veisimuisi tinkamų vietų stoka.
Ilganosė šilkabitė yra reta rūšis, kurios šiaurinė paplitimo riba pasiekia Lietuvą. Ši rūšis aptinkama tik specifinėse buveinėse, dažniausiai sausose, smėlingose vietose. Dėl savo specifinių buveinių poreikių ir riboto paplitimo ji laikoma pažeidžiama rūšimi.
Ilganosė šilkabitė paplitusi Pietryčių Europoje, Vidurio Europos pietinėje dalyje, Kaukaze, Šiaurės Irane ir Turkijoje. Lietuvoje žinoma tik viena radimvietė – 1981 m. ši rūšis aptikta Varėnos rajone, Perlojos apylinkėse. Tai yra šiaurinė šios rūšies paplitimo riba.
Pagrindinės grėsmės ilganosės šilkabitės buveinėms yra miškų sodinimas ant atvirų, smėlingų vietų, intensyvus gyvulių ganymas, kuris naikina augaliją ir sutankina dirvožemį, buveinių degradacija ir natūralios sukcesijos procesai, dėl kurių apauga krūmais ir medžiais. O apsaugos priemonės būtų išlaikyti atviras, saulėtas buveines ir nesodinti miško tokiose vietovėse, saugoti lengvo dirvožemio plotus nuo gyvulių ganymo, išsaugoti vaistinio godo augimvietes, kurios yra svarbios maitinimosi metu. Šių apsaugos priemonių taikymas padėtų išsaugoti ilganosę šilkabitę ir kitas smėlingų buveinių rūšis.
