🐝 Stepinė gauruotakojė bitė (lot. Dasypoda argentata, vok. Rotfransige Hosenbiene) – alyvbičių (lot. Melittidae) šeimos plėviasparnis (lot. Hymenoptera), kurią 1809 m. atrado ir aprašė Francas Panceris (Panzer).
Į Lietuvos raudonąją knygą stepinė gauruotakojė bitė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., stepinė gauruotakojė bitė priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, stepinė gauruotakojė bitė priskirta EN kategorijai. Iki šiol, stepinė gauruotakojė bitė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Stepinė gauruotakojė bitė yra vidutinio dydžio: patelės kūno ilgis siekia 14–16 mm, o patinėlių – 13–16 milimetrus. Ji pasižymi tamsiu kūnu, rusvai geltonais plaukeliais ant krūtinėlės ir baltai plaukuotais pilvelio segmentais. Kojos labai plaukuotos, dėl šios savybės rūšis ir pavadinta gauruotakoje. Bitės aktyvios vasarą, skraido liepos ir rugpjūčio mėnesiais gerai saulės šildomuose, žvyringuose smėlio šlaituose su skurdžia augalija. Jos minta astrinių augalų – kiaulpienių, pūtelių, baltagalvių ir geltonžiedės žvaigždūnės – nektaru, taip pat apdulkina šiuos augalus.
Gyvena pavieniui: kiekviena patelė žemėje išrausia urvelį, nuo kurio šakojasi šoninės galerijos, vedančios į lizdo kameras. Kiekviename narvelyje patelė padeda kiaušinį ant sunešto žiedadulkių kamuolėlio. Po to lizdas uždengiamas žeme. Lervos vystosi maitindamosi žiedadulkėmis ir žiemoja narveliuose, o suaugėliai išsirita kitą vasarą.
Stepinė gauruotakojė bitė yra stenotopinė rūšis, kurios populiacijos paplitimas fragmentiškas. Lietuvoje ji gyvena stepinėse pievose, kuriose gausu gelsvųjų žvaigždūnių, taip pat smėlingose ar žvyro grunto vietovėse su reta augmenija, pavyzdžiui, erozijos ardomuose šlaituose. Populiacijų gausumas Pietų Lietuvoje yra nevienodas. Pavyzdžiui, Nemuno slėnio pievose su gausiomis žvaigždūnėmis stebėta iki penkiolikos individų 500 m. transektoje.
Stepinė gauruotakojė bitė yra rūšis, paplitusi nuo Ispanijos iki europinės Rusijos bei nuo Italijos ir Bulgarijos iki Lietuvos ir Vakarų Rusijos. Ją taip pat galima rasti Kaukaze, Turkijoje, Sirijoje ir Irane, tačiau ji nevyksta į tropines sritis. Lietuva yra šiaurinė šios rūšies arealo riba. Lietuvoje ši bitė pastebėta Nemuno slėnio apylinkėse – nuo Varviškės (Lazdijų raj.) iki Uosos (Prienų raj.), taip pat Molėtų rajone. Iš viso 1974–2000 m. buvo nustatytos aštuonios radavietės. Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, prie Gerdašių (Druskininkų sav.) ir Maksimų (Varėnos raj.), aptiktos gausios populiacijos, kuriose buvo daugiau nei 100 individų.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės šiai rūšiai kylančios grėsmės yra tinkamų buveinių nykimas ir kokybės blogėjimas dėl intensyvėjančios žemdirbystės, stepinių pievų apleidimo, neganymo ir nešienavimo, kas sukelia buveinių sukcesiją – apaugimą krūmais ir medžiais. Grėsmės taip pat kyla dėl buveinių apželdinimo ir erozijos prevencijos šlaituose. Norint apsaugoti šią rūšį, svarbu užtikrinti pievų priežiūrą, palaikyti atviras vietoves ir išlaikyti tinkamas sąlygas lizdams formuotis.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
