🦋 Pajūrinis dirvinukas (lot. Agrotis ripae, angl. Sand Dart, vok. Strand-Erdeule) – pelėdgalvių (lot. Noctuidae) šeimos drugys (lot. Lepidoptera), kurį 1823 m. atrado ir aprašė Džeikobas Hubneris (Hübner).

Į Lietuvos raudonąją knygą pajūrinis dirvinukas įrašytas 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, pajūrinis dirvinukas priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, pajūrinis dirvinukas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Šis vidutinio dydžio pelėdgalvis turi išskleistus sparnus, kurių plotis siekia 36–40 milimetrus. Jo krūtinė ir pilvas yra apaugę tankiais balsvai pilkšvais plaukeliais. Priekiniai sparnai pilki, su tamsiu medialiniu brūkšniu ir dviem juodomis ovaliomis dėmėmis sparno viršutiniame krašte. Apatiniai sparnai balti. Raštas gali kisti priklausomai nuo individo – jis gali būti labai šviesus arba kontrastingas.
Vikšrų kūno spalva pilka, su juodais taškais, o nugarą puošia dviguba balsva juosta. Vikšrai nuo rugpjūčio iki spalio vystosi ant baltijinių stoklių, apgrauždami jų stiebus, lapus ir ankštaras. Dieną jie tūno užsikasię smėlyje, ir vietą išduoda būdingai išraustas smėlis.
Suaugę vikšrai žiemoja šilko kokone smėlyje. Nepalankiais metais vikšrai peržiemoję gali dar maistytis iki birželio mėn., ir pavasarį virsta lėliukėmis. Suaugę drugiai skraido birželio–liepos mėn. Pajūriniai dirvinukai yra halofilinė rūšis, gyvenanti pajūrio nesusivėrusiose kopose. Suaugėliai dažnai slepiasi ant augalų, tačiau vakarais aktyviai skrenda link šviesos šaltinių ir lanko įvairių augalų žiedus. Dažnai stebimi ant muilinių gubojų žiedų.
Pajūrinio dirvinuko paplitimo teritorija labai ribota, ir ji yra tiesiogiai priklausoma nuo baltijinių stoklių, kurių augavietes ši rūšis užima. Paprastai visi stambesni augalai atvirose smėlynų vietose būna apgyvendinti šiais vikšrais. Populiacijos gausumas labai priklauso nuo mitybinių augalų būklės ir gausumo.
Pajūrinis dirvinukas paplitęs Didžiosios Britanijos, Šiaurės ir Centrinės Europos bei Azijos pajūrio buveinėse. Lietuvoje ši rūšis turi ribotą paplitimą, radavietės žinomos tik keliose vietose – Šventojoje, Nemirsetoje, Juodkrantėje ir Nidoje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Grėsmės šiai rūšiai kyla dėl natūralios kopų sukcesijos, kai atviri plotai apauga žoliniais augalais, kopų apsodinimo medžiais, taip pat dėl intensyvios rekreacijos atvirose pajūrio smėlynuose. Pustomose kopose rūšis gali išnykti, jeigu mitybinius augalus užneša smėlis. Norint apsaugoti pajūrinį dirvinuką, svarbu užtikrinti tinkamą kopų buveinių apsaugą, atvirų plotų išsaugojimą ir riboti intensyvią rekreaciją šiose teritorijose.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai