Saugomi paukščiai Lietuvoje

Didysis erelis rėksnys (lot. Clanga clanga, angl. Greater Spotted Eagle – vanaginių (lot. Accipitridae) šeimos paukštis. Į Lietuvos raudonąją knygą rūšis įrašyta nuo 1976 metų.

♫ Didžiojo erelio rėksnio balsas girdimas tik veisimosi vietose ir primena tankų kleketavimą „kjek-kjek-kjek…“.

Didysis erelis rėksnys yra didesnis už paprastąjį suopį ar mažąjį erelį rėksnį. Apdaro atspalviai gerokai varijuoja, todėl šią rūšį atskirti nuo panašių rūšių, ypač nuo mažojo erelio rėksnio, nelengva. Bendras įspūdis, kad palyginus su mažuoju, didžiojo erelio rėksnio sparnai yra trumpesni ir platesni. Sklandydamas sparnus laiko kiek nuleistus, ypač plaštakas. Dažniausiai apdare vyrauja tamsiai ruda arba beveik juoda spalva.

Gausiau aptinkami suaugę paukščiai, kurių skrendančių apačios sparnų dengiamosios plunksnos yra tamsesnės nei plasnojamosios. Pasitaiko individų, kurių apačios apdaras yra vienodų tonų ar net priešingai – plasnojamosios plunksnos yra tamsesnės nei sparnų dengiamosios.

Svarbus skiriamasis požymis yra mažos pusmėnulio formos dėmės ties pirmųjų didžiųjų plasnojamųjų plunksnų pamatais. Ši dėmė būdinga įvairaus amžiaus individams, bet vien tik šis požymis laikomas nepakankamu rūšies nustatymo įrodymu. Viršutinė pusė dažniausiai atrodo vienspalvė, bet esant geroms stebėjimo sąlygoms galima įžiūrėti, kad vidurinės dengiamosios plunksnos yra kiek šviesesnės, bet tokio ryškaus kontrasto kaip mažojo erelio rėksnio nematyti.

Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet jų dengiamųjų ir plasnojamųjų plunksnų galai yra balti, todėl visa viršutinė pusė nusėta baltomis dėmelėmis. Paprastai dėmelės suformuoja 3 – 4 juostas (daugiau nei jų turi mažasis erelis rėksnys), bet kai kada yra ir vos viena (tuomet šis požymis netinka rūšiai nustatyti). Antrų metų pavasarį paukščių apdaras dar mažai pasikeičia. Viršutinėje pusėje sumažėja baltų dėmių, tematomos 1 – 2 šviesios juostelės, o suaugusių apdarą įgauna tik šeštais metais.

Nuotraukos autorius Koshyk / CC BY

Didysis erelis rėksnys yra labai retas, pastaraisiais dešimtmečiais perinčių porų nenustatyta. Nemuno žemupyje pastaruosius dešimt metų reguliariai stebimos viena arba dvi poros, kurias sudaro didžiojo ir mažojo erelio rėksnio individai. Tokios mišrios poros išaugina tarprūšinius hibridus.

Didžiojo erelio rėksnio rūšis paplitusi visoje Eurazijoje – nuo Baltijos jūros rytinės pakrantės iki Ramiojo vandenyno. Arealas nuo šiaurrytinės Lenkijos ir pietinės Suomijos dalies vakaruose tęsiasi per centrinę Rusijos dalį, Pietryčių Sibirą, šiaurinę Kazachijos ir Mongolijos dalį, per šiaurrytinę Kinijos dalį iki Japonijos jūros. Lietuvoje didysis erelis rėksnys aptinkamas migracijos metu, veisimosi metu dažniausiai stebimi pavieniai individai vakarinėje dalyje, ypač Nemuno žemupyje. Reguliariai rūšis mūsų šalyje neperi.

Nuotraukos autorius Sergey Pisarevskiy / CC BY-NC-SA

Didysis erelis rėksnys perėti pradeda 4 – 5 gyvenimo metais, gyvenimo trukmė – ne mažiau kaip 20 metų. Lietuvoje grįždami iš migracijos pasirodo kovo antrojoje pusėje, balandžio pradžioje. Įsikuria įvairaus tipo šlapynėse, ypač užliejamuose, pelkėtuose miškuose, didelėse žemapelkėse ar prie užliejamųjų pievų.  Lizdams vietas renkasi senuose medynuose, tačiau žemapelkėse gali perėti ir skurdžiuose, neaukštuose medynuose. Lizdą iš šakų sukrauna įvairiuose medžiuose, dažniausiai lapuočiuose (juodalksniuose, beržuose). Gūžtą iškloja žaliomis šakelėmis, kuriomis papildo lizdą visą veisimosi sezoną.

Veda 1 vadą per metus. Deda dažniausiai 2 kiaušinius, peri patelė, inkubacijos trukmė – apie 42 dienos. Apie 50 – 80 proc. porų sėkmingai išaugina vadas.  Europoje perinčių porų sėkmingose vadose dažniausiai išauga tik po vieną jauniklį. Antrasis žūsta ankstyvoje augimo stadijoje dėl agresyvaus vyresniojo jauniklio elgesio. Jauniklis lizde būna apie 60 – 67 dienas. Lizdus palieka rugpjūčio pirmojoje pusėje. Lizdą palikusį jauniklį suaugę paukščiai maitina dar mėnesį. Minta smulkiais žinduoliais, smulkiais ir vidutinio dydžio šlapynių paukščiais, varliagyviais, ropliais.

Grobio ieško dažniausiai atvirose vietose, pievose, šlapynėse. Grobio ieškoti gali skristi iki kelių kilometrų. Į tas pačias lizdavietes grįžta metai iš metų, naudoja tą patį lizdą kelerius metus. Migracija prasideda rugsėjo antrojoje – spalio mėn. pirmojoje pusėje.

Nuotraukos autorius Srikaanth Sekar / CC BY-SA

Didžiausios didžiųjų erelių rėksnių grėsmės yra maitinimosi vietų pokyčiai (šlapžemių sausinimas ir jų naudojimo pakeitimas), perėjimo vietų sunaikinimas (ypač ūkiniuose miškuose). Rūšis labai jautri trikdymui. Potenciali grėsmė gali būti mišrių porų sudarymas. Būtina išsaugoti natūralias ir pusiau natūralias šlapžemes ir lizdavietes, palaikyti jose ramybę veisimosi metu.

Tipas: Chordiniai (lot. Chordata)

Šeima: Vanaginiai (lot. Accipitridae)

Būrys: Vanaginiai paukščiai (lot. Accipitriformes)