🦅 Didysis erelis rėksnys (lot. Clanga clanga, sin. Aquila clanga, Ictinaetus clangus, angl. Greater Spotted Eagle, Spotted Eagle, vok. Schelladler) – vanaginių (lot. Accipitridae) šeimos vanaginis paukštis (lot. Accipitriformes), kurį 1881 m. atrado ir aprašė Saimonas Palasas (Pallas).
Į Lietuvos raudonąją knygą didysis erelis rėksnys įrašytas 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 0 (Ex) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2007 m., didysis erelis rėksnys priskirtas 1 (E) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, didysis erelis rėksnys priskirtas CR kategorijai. Iki šiol, didysis erelis rėksnys saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Didysis erelis rėksnys yra vidutinio dydžio plėšrus paukštis, jo kūno plunksnos yra tamsiai rudos tiek viršutinėje, tiek apatinėje dalyje, o pakaušis kiek šviesesnis. Kai kuriems individams antuodegyje matoma balsva dėmė. Snapas yra melsvas, kojos – geltonos, nagai – juodi. Patinai yra kiek smulkesni už pateles, jų kūno ilgis siekia 59–71 cm, o tarp išskleistų sparnų – 1,57–1,79 m. Patinų svoris svyruoja nuo 1,5 iki 1,9 kg, o patelių – nuo 1,8 iki 2,5 kg, tačiau kai kurios gali sverti ir iki 3,2 kg.
Šie paukščiai yra monogamai, perėti pradeda būdami 4–5 metų amžiaus, o jų gyvenimo trukmė siekia bent 20 metų. Iš migracijos Lietuvoje jie pasirodo kovo antrojoje pusėje arba balandžio pradžioje. Dažniausiai apsigyvena įvairaus tipo šlapynėse, užliejamuose pelkėtuose miškuose, didelėse žemapelkėse ar prie užliejamų pievų. Lizdavietes renkasi senuose medynuose, tačiau gali perėti ir skurdžiuose, neaukštuose medynuose žemapelkėse. Lizdus suka įvairiuose medžiuose, dažniausiai lapuočiuose – juodalksniuose ar beržuose. Iš šakų sukrautą gūžtą visą veisimosi sezoną papildo žaliomis šakelėmis.
Didieji ereliai rėksniai veda 1 vadą per metus, dažniausiai deda 2 kiaušinius, kuriuos peri patelė apie 42 dienas. Nors 50–80 proc. perinčių porų išaugina jauniklius, dažniausiai išgyvena tik vienas – vyresnysis jauniklis agresyviai elgiasi su jaunesniuoju, kuris paprastai žūsta ankstyvoje augimo stadijoje. Lizde jaunikliai praleidžia 60–67 dienas, lizdą palieka rugpjūčio pirmąją pusę, tačiau dar mėnesį juos maitina suaugę paukščiai.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Didieji ereliai rėksniai minta smulkiais žinduoliais, vidutinio dydžio šlapynių paukščiais, varliagyviais ir ropliais. Grobio jie ieško atvirose vietovėse, pievose ir šlapynėse, o ieškodami maisto gali skristi keletą kilometrų. Jie grįžta į tas pačias lizdavietes kasmet ir naudoja tuos pačius lizdus kelerius metus. Migracija į žiemojimo vietas prasideda rugsėjo antrojoje arba spalio pirmojoje pusėje.
Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais (2019 m.) perinčių didžiųjų erelių rėksnių nenustatyta. Nemuno žemupyje pastaruosius 10 metų reguliariai stebimos 1 arba 2 poros, kurias sudaro didžiojo ir mažojo erelio rėksnio individai. Tokios mišrios poros išaugina tarprūšinius hibridus. 2007 m. veisimosi metu paukštis buvo nuolat aptinkamas Nemuno deltoje ir Rytų Lietuvoje, tačiau patvirtintų duomenų apie perėjimą nebuvo. Manoma, kad tais metais šalies populiacija buvo ne didesnė nei 5 poros, o iki 15 šios rūšies paukščių gali sudaryti vidutinės poros su mažaisiais erelių rėksniais.
Didysis erelis rėksnys paplitęs Eurazijoje nuo Baltijos jūros rytinės pakrantės iki Ramiojo vandenyno. Jo arealas vakaruose apima šiaurrytinę Lenkiją ir pietinę Suomiją, o rytuose tęsiasi per centrinę Rusijos dalį, Pietryčių Sibirą, šiaurinę Kazachijos ir Mongolijos dalį iki šiaurrytinės Kinijos bei Japonijos jūros. Lietuvoje šis erelis dažniausiai aptinkamas migracijos metu, o veisimosi laikotarpiu pavieniai individai stebimi vakarinėje šalies dalyje, ypač Nemuno žemupyje. Reguliariai Lietuvoje ši rūšis neperi.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinė grėsmė šiai rūšiai vakarinėje arealo dalyje yra didžiųjų šlapynių eksploatacija, melioracija ir jų pavertimas į žemės ūkio naudmenas. Dėl šių veiksnių didieji ereliai rėksniai vakarinėje arealo dalyje beveik išnyko.
UICN kategorija: CR - kritiškai grėsmingos būklės taksonai
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
