Saugomi ir reti paukščiai Lietuvoje

🦅 Juodasis peslys (lot. Milvus migrans, angl. Black Kite, vok. Schwarzmilan, Schwarze Milan) – vanaginių (lot. Accipitridae) šeimos vanaginis paukštis (lot. Accipitriformes), kurį 1783 m. atrado ir aprašė Piteris Bodartas (Boddaert).

Į Lietuvos raudonąją knygą juodasis peslys įrašytas 1992 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, juodasis peslys priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, juodasis peslys saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Juodasis peslys yra vidutinio dydžio plėšrusis paukštis, panašus į suopį. Jo visas kūnas tamsiai rudas, išskyrus šviesesnę nugarą, kuri neryškiai išilgai dryžuota. Galva šviesi, palšos spalvos. Uodega yra iškirpta, vidurinės vairuojamosios plunksnos trumpesnės už kraštines. Snapas ir nagai juodi, kojos geltonos, o rainelė ruda. Patelės paprastai didesnės už patinus. Jaunikliai būna tamsiai rudi su šviesiai rusvomis dėmelėmis. Pūkuoti jaunikliai viršutinėje kūno pusėje rausvai rudi, o pilvinė dalis balta. Galva ir kaklas taip pat balti, o prie akių matomi ryškūs dryželiai.

Juodasis peslys yra monogamas paukštis. Perėti pradeda ketvirtaisiais arba penktaisiais gyvenimo metais, o laisvėje ilgiausiai žinomas gyvenimo laikotarpis siekia 24 metus. Į Lietuvą parskrenda kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Dažniausiai įsikuria spygliuočių miškuose, arti didelių vandens telkinių. Lizdams renkasi brandžius, įvairios sudėties medynus. Lizdą iš šakų krauna įvairiuose medžiuose, bet dažniausiai pušyse, viršutinėse lajų dalyse. Gūžtą iškloja žaliomis šakelėmis, tačiau dažnai lizde randama ir įvairių buitinių atliekų. Veda vieną vadą per metus. Deda du arba tris kiaušinius. Inkubacija trunka 25–38 dienas, o jaunikliai lizde auga 42–56 dienas. Lizdą palieka liepos mėnesį, tačiau suaugę paukščiai jauniklius maitina dar mažiausiai dvi savaites.

Minta smulkiais gyvūnais, kartais lesa dvėselieną. Medžioja vandens telkinių pakrantėse, užmirkusiose pievose, miško aikštelėse ir kirtavietėse. Grobį sudaro varlės, tritonai, driežai, pelėnai, vabzdžiai ir žvirblinių paukščių jaunikliai. Migracija prasideda rugpjūtį.

2019 m. Lietuvoje juodojo peslio populiaciją sudarė 40–70 porų. Be to, pavieniai ar mažomis grupėmis neperintys individai vasarą gali būti pastebimi tinkamose buveinėse – netoli vandens telkinių, pievose ar sąvartynuose. Per pastaruosius du dešimtmečius sumažėjo populiacija prie Kauno marių, tačiau stebima nacionalinės populiacijos atsikūrimo tendencija. 2007 m. šalyje buvo įvertintos 50–80 perinčių porų. Daugiausia jų aptikta Ignalinos, Švenčionių, Molėtų, Utenos, Zarasų, Varėnos ir Lazdijų rajonuose, prie Kauno marių ir palei Kuršių marias. Kitur peri tik pavienės poros.

Juodasis peslys plačiai paplitęs Eurazijoje, Afrikoje ir Australijoje. Europoje jis peri daugumoje šalių. Vakarinė arealo riba eina nuo Šiaurės Afrikos per Portugaliją, Prancūziją, Vokietiją, Baltijos jūros rytinę pakrantę iki Kolos pusiasalio šiaurėje. Rytinėje dalyje arealas tęsiasi per Obės žemupį, apima Kazachiją ir siekia Ramųjį vandenyną bei Ochotsko jūrą. Lietuvoje juodasis peslys dažnesnis Rytų, Pietų ir Vidurio regionuose, taip pat Nemuno žemupyje.

Pagrindinės grėsmės rūšiai yra žmogaus veikla – rekreacija neigiamai veikia paukščius, kurie peri pakrantėse ir maitinasi vandens telkiniuose. Vandens užterštumas mažina jų grobio gausą. Be to, veisimosi vietose pesliai gali žūti atsitrenkę į elektros perdavimo linijas ar vėjo jėgaines. Rūšies apsaugai svarbu mažinti trikdymą veisimosi laikotarpiu ir saugoti jų perėjimo vietas.

UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai