🐓 Žvyrė arba paprastoji žvyrė, poparza, baltasis tetervinas (lot. Lagopus lagopus, angl. Willow Grouse, Red Grouse, Willow Ptarmigan, vok. Moorschneehuhn) – tetervininių (lot. Tetraonidae) šeimos vištinis paukštis (lot. Galliformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą žvyrė įrašyta 1992 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 0 (Ex) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos žvyrė buvo išbraukta 2019 metais.
Paprastoji žvyrė yra kiek didesnė už paprastąją jerubę, o didesni patinai beveik prilygsta eurazinių tetervinų patelėms. Paprastosios žvyrės kūno ilgis siekia 37–42 cm, išskleistų sparnų plotis – 55–66 cm, o svoris svyruoja nuo 405 iki 795 g. Patinai ir patelės dydžiu beveik nesiskiria.
Šių paukščių plunksnų spalva kinta priklausomai nuo metų laiko. Patinai dažniausiai yra raudonai rudi su tamsiomis dėmelėmis, o patelės – gelsvai rudos su tamsesnėmis dėmėmis. Žiemą jų kūno plunksnos tampa visiškai baltos, išskyrus juodą uodegą su dviem baltomis vidurinėmis plunksnomis. Per metus patinai šeriasi 4 kartus, patelės – 3 kartus. Skrydyje suaugusios paprastosios žvyrės išsiskiria baltais sparnais ir juoda uodega, nes jų vidinė sparnų pusė išlieka balta visus metus.
Veisimosi laikotarpis prasideda pavasarį, kai pelkėse nutirpsta sniegas. Tuoktuvių vietos ir lizdavietės dažnai išlieka pastovios. Lizdus suka ant žemės. Paprastai deda 5–12 kiaušinių, retais atvejais – net iki 20. Peri 21–22 dienas. Išsiritę jaunikliai jau 9–10 dieną pradeda skraidyti, o 14–15 dienų amžiaus skraido laisvai. Pilnai užauga iki rugpjūčio mėnesio. Rudenį paprastosios žvyrės susiburia į būrius ir drauge žiemoja. Tai sėsli ir klajojanti tundrų, miškų-tundrų bei stepių rūšis. Lietuvoje laikosi miškingose aukštapelkėse, kuriose auga berželiai, pelkiniai karklai, viržiai, spanguolės ir vaivorai.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Vasarą minta pelkių uogomis, vabzdžiais, o žiemą – augalų pumpurais.
Paprastosios žvyrės populiacija Lietuvoje, jei dar egzistuoja, yra nestabili. Manoma, kad 2019 m. šalyje gyveno vos 9–12 suaugusių individų. Per pastaruosius 20 metų stebėti tik 2–6 individų būreliai. 1984 m. pastebėti paukščiai išliko toje pačioje vietovėje visą dešimtmetį. Kitais duomenimis, perinčių paukščių šalyje neaptikta nuo XX a. vidurio, tačiau pavieniai individai pastaraisiais dešimtmečiais vis dar buvo pastebėti rytinėje Lietuvos dalyje. Tikėtina, kad šie paukščiai čia negyvena nuolat, o tik retkarčiais atklysta iš Baltarusijos ar Latvijos aukštapelkių, kuriose peri. Paprastoji žvyrė buvo pastebėta Švenčionių ir Rokiškio r. savivaldybių teritorijose, o bendras populiacijos dydis šalyje gali siekti iki 10 individų.
Paprastoji žvyrė paplitusi šiauriniuose Eurazijos regionuose nuo Britų salų vakaruose iki Beringo sąsiaurio rytuose. Pietinėje arealo dalyje pasiekia Mongoliją, Baltarusiją ir Lietuvą. Mūsų šalyje ši rūšis buvo dažnesnė iki XX a. vidurio, tačiau vėliau beveik išnyko.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai yra plėšrūnų spaudimas ir buveinių nykimas. Žiemos pradžioje, kol sniego danga dar nėra susiformavusi, baltos spalvos paukščiai tampa lengvai pastebimi plėšrūnams, tokiems kaip vištvanagiai, kiaunės ir lapės. Nedidelis individų skaičius riboja populiacijos augimą. XX a. praeityje 2 atskiros populiacijos išnyko dėl aukštapelkių durpių kasimo. Norint išsaugoti ar atkurti šią populiaciją, būtų būtina vykdyti dirbtinį paukščių išleidimą į laisvę.
