🐓 Putpelė arba paprastoji putpelė (lot. Coturnix coturnix, angl. Common Quail, Rain Quail, vok. Wachtel) – fazaninių (lot. Phasianidae) šeimos vištinis paukštis (lot. Galliformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą paprastoji putpelė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 1 (E) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., paprastoji putpelė priskirta 3 (R) kategorijai, nuo 2003 m. priskirta 4 (I) kategorijai, o nuo 2007 m. – 3 (R) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos paprastoji putpelė buvo išbraukta 2019 metais.
Paprastoji putpelė yra smulkiausias vištinių paukščių būrio atstovas, kiek didesnis už paprastąjį varnėną, atrodo apvali, beveik be uodegos. Ji primena pilkąją kurapką, tačiau nuo pastarosios skiriasi juosva, rudai dryžuota uodega. Suaugusių paukščių plunksnų apdarą sudaro šviesiai rudi atspalviai, viršutinėje pusėje – skersinės juostos, stambios juodos dėmės ir išilgai kūno einančios šviesios juostelės. Krūtinė gelsvai ruda su tamsiomis dėmelėmis, pilvas – balsvai gelsvas. Viršugalvis tamsus su trimis šviesiomis juostelėmis. Kojos šviesiai gelsvos arba rausvai rudos, snapas šviesiai rudas, akių rainelė gelsvai ruda. Patinai veisimosi metu išsiskiria juoda dėmele gerklės centre ir ryškesniais juodais skruostų dryžiais, o patelės turi balsvą gerklę.
Jaunikliai atrodo kaip patelės, tačiau jų viršutinė kūno dalis yra mažiau marginta.
Ši rūšis dažniausiai aptinkama atvirose vietovėse – sausose pievose, ganyklose, dirvonuose, rečiau dirbamuose laukuose. Kadangi putpelės retai kyla į orą, jas lengviau pastebėti pagal būdingą balsą. Patinai gyvena poligamiškai, o patelės lizdus suka tankios žolės priedangoje. Birželio mėnesį deda nuo 7 iki 12 kiaušinių, peri 16–21 dieną. Išsiritę jaunikliai greitai palieka lizdą ir būdami vos 3 savaičių amžiaus jau gali skristi.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Jaunikliai maitinasi daugiausia bestuburiais, o suaugę paukščiai minta mišriu maistu – augalų ūgliais, sėklomis, grūdais, jaunais lapeliais bei smulkiais bestuburiais, tokiais kaip vabzdžiai, sraigės ir šliužai.
XX a. antroje pusėje paprastųjų putpelių gausumas Lietuvoje smarkiai mažėjo. 1977–1986 m. buvo aptinkami tik pavieniai paukščiai. Tačiau po kolūkių sistemos griūties ir intensyvaus žemės ūkio mažėjimo rūšies populiacija vėl pradėjo augti. Per pastaruosius du dešimtmečius (2007 m.) perinčių porų skaičius išaugo iki 1 000–2 000.
Paprastosios putpelės perėjimo arealas driekiasi nuo Atlanto vandenyno vakaruose iki Baikalo ežero ir Asamo rytuose. Šiaurinė riba siekia pietinę Skandinaviją ir Lenos aukštupį, o pietuose paplitusi iki Indostano pusiasalio ir Mažosios Azijos. Putpelės taip pat gyvena Afrikoje.
Lietuvoje ši rūšis aptinkama visoje šalies teritorijoje, tačiau jos paplitimas netolygus. Daugiausia jų sutinkama Vidurio ir Pietvakarių Lietuvoje bei kai kuriuose pietiniuose, rytiniuose ir šiauriniuose rajonuose. Vakarų Lietuvoje ir miškinguose Rytų bei Pietų Lietuvos regionuose putpelės retesnės.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausią grėsmę putpelėms kelia masinė medžioklė jų migracijos kelyje, ypač Pietų Europoje. Perėjimo vietose paukščių skaičius mažėja dėl pievų ir ganyklų pavertimo ariamais laukais, intensyvaus pesticidų naudojimo ir modernių žemės ūkio technologijų. Greitaeigė technika šienaujant nuo lauko pakraščio sunaikina lizdus ir jauniklius. Norint išsaugoti populiaciją, būtina taikyti ekstensyvaus ir ekologinio ūkininkavimo metodus bei keisti šienavimo būdą – pradėti nuo lauko vidurio ir judėti pakraščių link.
