🦉 Lututė arba paprastoji lututė (lot. Aegolius funereus, angl. Boreal Owl, Tengmalm's Owl, vok. Raufußkauz) – pelėdinių (lot. Strigidae) šeimos pelėdinis paukštis (lot. Strigiformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą lututė įrašyta 1992 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., lututė priskirta 2 (V) kategorijai, o nuo 2003 m. – 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, lututė priskirta LC kategorijai. Iki šiol, lututė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Lututė yra nedidelė pelėda, aktyvi naktį. Jos nugarinė pusė ruda, tik ant galvos išsidėstę apvalūs balti taškeliai, pečių plunksnos baltai dėmėtos. Pilvo pusė šviesi su neryškiomis rusvomis dėmelėmis. Skruostų diskas beveik apvalus, baltas, prie akių juosvas. Kojos iki pat nagų apaugusios baltomis plunksnomis. Snapas gelsvas, nagai juodi.
Tai monogamiška rūšis, tačiau esant gausiam graužikų kiekiui, patinas gali perėti jauniklius su dviem patelėmis. Paprastai pirmą kartą peri pirmaisiais gyvenimo metais. Jos gyvenimo trukmė siekia apie 7–8 metus, tačiau ilgiausiai gyvenusi žinoma lututė sulaukė 15 metų. Suaugę paukščiai, ypač patinai, veisimosi vietose lieka ištisus metus, tačiau trūkstant grobio gali iš jų pasitraukti.
Veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda kovo mėnesį. Lututės renkasi didelius miškų masyvus, kuriuose vyrauja pušynai. Peri brandžiuose miškuose, dažniausiai juodųjų meletų iškaltuose uoksuose arba natūraliose drevėse. Kiaušinius deda balandžio–gegužės mėnesiais. Dėtyje būna 3–8 kiaušiniai, kuriuos apie 28 dienas peri patelė, tuo metu patinas ją maitina. Jaunikliai uoksuose auga 30–32 dienas. Lizdus jie palieka birželio–liepos mėn., tačiau suaugę paukščiai juos dar 4–6 savaites maitina.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Pagrindinis lututės maistas yra smulkūs peliniai graužikai, tokie kaip pelėnai, pelės ir kirstukai. Ji taip pat gali medžioti mažus paukščius.
2019 m. Lietuvoje lututės populiacija buvo vertinama apie 700 perinčių porų. Pastarąjį dešimtmetį vykdant monitoringą, būdingose buveinėse žymių gausos pokyčių nebuvo nustatyta. 2007 m. didžioji perinčios populiacijos dalis, 300–500 porų, buvo susitelkusi rytinėje ir pietinėje šalies dalyje, kur vyrauja spygliuočių miškai. Daugiau nei 10 porų aptikta Dzūkijos ir Aukštaitijos nacionaliniuose parkuose, Čepkelių rezervate, Labanoro ir Rūdninkų giriose.
Lututė yra plačiai paplitusi Šiaurės Amerikoje ir Eurazijoje. Eurazijoje jos arealas tęsiasi nuo Fenoskandijos pusiasalio vakaruose per centrinę Rusijos dalį iki Beringo ir Japonijos jūrų. Šiaurinė riba kerta Obės ir Lenos upių žemupius, o pietinė siekia Mongolijos centrinę dalį ir Kazachijos šiaurinį pakraštį. Pietvakarių Europoje rūšis nėra tolygiai paplitusi, ji aptinkama Alpių ir Pirėnų kalnų regione.
Lietuvoje lututė dažniausiai aptinkama miškingose teritorijose, o gausiausiai – Rytų, Pietryčių ir Pietų Lietuvos rajonuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausią grėsmę lututėms kelia miškų kirtimai, ypač tie, kurių metu sunaikinamos brandžios pušynų teritorijos – pagrindinės šios rūšies veisimosi vietos.
UICN kategorija: LC - nekeliantys susirūpinimo taksonai
