Saugomi ir reti paukščiai Lietuvoje

🦩 Gaidukas (lot. Calidris pugnax, sin. Philomachus pugnax, angl. Ruff, vok. Kampfläufer) – tilvikinių (lot. Scolopacidae) šeimos sėjikinis paukštis (lot. Charadriiformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą gaidukas įrašytas 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, gaidukas priskirtas DD kategorijai. Iki šiol, gaidukas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Gaidukas yra vidutinio dydžio tilvikas, šio paukščio patino apdaras labai įvairus – galvos plunksnos pailgėjusios, apykaklė ryškiai kontrastinga, išmarginta įvairiais rudais, juodais ir baltais raštais, todėl jį lengva atpažinti. Aplink snapą yra pilka oda su karpelėmis. Snapas trumpas, juodai rudas, o kojos ryškiai geltonos arba oranžinės. Patelės viršutinė pusė ruda, su šviesesniais plunksnų pakraščiais, o krūtinė ir pilvinė dalis gelsva arba pilkšva, išmarginta retomis rudomis dėmėmis. Poilsio metu patinai ir patelės tampa panašūs, jaunikliai taip pat atrodo panašiai, tik jų kaklas ir krūtinė yra šiek tiek rudesni.

Pavasarį pirmieji gaidukai į Lietuvą parskrenda balandžio viduryje, o didžiausi jų būriai stebimi gegužės pradžioje. Rudeninė migracija prasideda liepą–rugpjūtį, tačiau optimaliomis sąlygomis paukščiai gali užtrukti iki spalio pradžios. Gaidukai peri visiškai atvirose, žemažolėse, šienaujamose užliejamose pievose, taip pat žemapelkėse, salose, dažnai šalia balų ar šlapių lopinėlių su plika žeme. Veisimosi sezonas prasideda grupinėmis tuoktuvėmis. Patelės peri 20–23 dienas ir prižiūri jauniklius maždaug 10 dienų. Lizdą jos įsirengia žolėje – tai menkai išklota duobutė, dažniausiai nutolusi iki 450 m nuo tuokvietės, kartais netoli kitų lizdų. Kiekvienoje dėtyje būna 4 kiaušiniai, dedami gegužės viduryje–birželio viduryje. Jaunikliai išsirita gegužės–birželio mėn. ir iškart palieka lizdą, o skraidyti pradeda po 25–28 dienų.

Gaidukai minta varpydami minkštą gruntą, bėgiodami ar braidydami, stverdami grobį. Veisimosi laikotarpiu pagrindinis jų maistas yra sausumos ir vandens vabzdžiai bei jų lervos, o nelizdiniu periodu papildomai minta ir kitais bestuburiais, kurių gausu dumblingose sekliuose vandens telkiniuose.

Lietuvoje 2019 m. populiacija buvo įvertinta 200–300 besiveisiančių patinų, iš kurių apie pusė perėjo Nemuno žemupyje. Tačiau gausumas kasmet svyruoja priklausomai nuo hidrologinių sąlygų. Nuo XX a. vidurio rūšies perinčių paukščių skaičius Lietuvoje mažėjo, nors Nemuno žemupyje ir Dysnos baseine populiacija išliko stabilesnė. Kitos svarbios perėjimo vietos: Kretuono ežero Didžioji sala, Paluknio pievos Trakų r., Svylos ir Dysnos upių užliejamos pievos, Birvėtos žuvininkystės tvenkiniai. Kadangi gaidukai peri labai atvirose vietose ir jų lizdus surasti sudėtinga, populiacijos įvertinimas nėra tikslus.

Pagrindinės šios rūšies nykimo priežastys Lietuvoje yra buveinių praradimas ir jų degradacija. Gaidukai peri siauro spektro, natūraliose buveinėse, kurios Lietuvoje yra nestabilios. Net ir reguliariai užliejamos pievos dažnai apleidžiamos – nustojus jas šienauti ir ganyti gyvulius, jos užauga sumedėjusia augalija ar nendrynais, todėl tampa netinkamos perėjimui. XX a. dauguma natūralių veisimosi vietų buvo prarasta dėl melioracijos. Efektyviausia apsaugos priemonė yra atvirų, su žema žoline danga pievų atkūrimas ir palaikymas, taip pat naujų atvirų salų formavimas.

UICN kategorija: DD - taksonai, apie kuriuos trūksta duomenų