🐓 Vakarinis kurtinys arba kurtinys (lot. Tetrao urogallus, angl. Capercaillie, Western Capercaillie, vok. Auerhuhn) – tetervininių (lot. Tetraonidae) šeimos vištinis paukštis (lot. Galliformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą vakarinis kurtinys įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, vakarinis kurtinys priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, vakarinis kurtinys saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Vakarinis kurtinys yra vienas didžiausių miškų paukščių, beveik kalakuto dydžio. Patinų kūno ilgis siekia apie 87 cm, o sparnų tarpugalis – 87–125 cm. Jų svoris dažniausiai būna nuo 3,9 iki 4,3 kg, tačiau gali siekti net 6,5 kg. Viršutinė kūno dalis tamsiai ruda, su šviesiomis ir gelsvomis dėmėmis, o apatinė – pilkšva. Galva, kaklas ir kūno šonai juodi, krūtinė žvilga žalsvai ar melsvai. Virš akių yra ryškios raudonos odinės dėmės. Patelės daug mažesnės – jų kūno ilgis apie 60 cm, svoris 1,7–2,0 kg. Uodega tamsi su šviesiomis dėmėmis, o viršutinė kūno dalis – ruda su baltomis dėmėmis. Jaunikliai iki pirmojo šėrimosi primena pateles.
Vakariniai kurtiniai dažniausiai gyvena brandžiuose pušynuose netoli pelkių ar drėgnų miškų. Veisimosi sezonu patinai renkasi tuoktuvių vietas, kur gieda ir demonstruoja savo plunksnas, kad pritrauktų pateles. Šios lizdus įsirengia kelių kilometrų atstumu nuo tuokvietės. Lizdas įrengiamas ant žemės, tarp tankių augalų. Deda 7–9 kiaušinius, kuriuos peri tik patelė – inkubacija trunka 26–29 dienas. Išsiritę jaunikliai lizdą palieka labai greitai ir laikosi su motina.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Žiemą kurtiniai daugiausia minta pušų spygliais, o kitu metų laiku – uogomis, pumpurais, lapais. Jaunikliai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ėda ir vabzdžius, kurie padeda greičiau augti.
Lietuvoje anksčiau kurtiniai buvo plačiai paplitę, tačiau dėl miškų kirtimo ir natūralių buveinių nykimo jų populiacija smarkiai sumažėjo. 2013 m. šalyje buvo registruota apie 300–400 patinų tuokvietėse. Nors kai kurios mažesnės tuokvietės nyksta, bendra populiacija išliko stabili.
Vakarinis kurtinys paplitęs Eurazijoje, nuo Škotijos, Skandinavijos ir Ispanijos vakaruose iki Lenos upės baseino rytuose. Šiaurinė riba siekia borealinių miškų zoną, o pietuose fragmentiškai aptinkamas Graikijos, Albanijos ir Ispanijos šiaurės kalnuotose vietovėse.
2019 m. Lietuvoje kurtiniai gyveno tik didesniuose Rytų ir Pietų Lietuvos miškų masyvuose, dažniausiai aptinkami Labanoro, Rūdninkų, Dainavos ir Kapčiamiesčio giriose. Nedidelės populiacijos stebimos Rokiškio r. pelkėse ties Latvijos siena bei Vilniaus r. prie Baltarusijos sienos.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinė grėsmė rūšiai yra brandžių pušynų naikinimas ir miškų fragmentacija, nes kurtiniai labai sėsli rūšis, neprisitaikanti gyventi mažose miško salose. Taip pat jiems kenkia žmogaus trikdymas veisimosi laikotarpiu. Galimą pavojų kelia ir plėšrūnai, todėl reikėtų reguliuoti lapių, mangutų ir kranklių
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
