🦩 Raudonkojis tulikas (lot. Tringa totanus, angl. Common Redshank, vok. Rotschenkel) – tilvikinių (lot. Scolopacidae) šeimos sėjikinis paukštis (lot. Charadriiformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą raudonkojis tulikas įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, raudonkojis tulikas priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, raudonkojis tulikas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Raudonkojis tulikas išsiskiria savo išvaizda – jis turi ryškią baltą juostą sparne, baltą antuodegį ir ilgas oranžiškai raudonas kojas. Viršutinė kūno dalis rusvai pilka su juodomis dėmelėmis, uodega su skersinėmis juodai baltomis juostomis. Apatinė kūno pusė balta, o kaklas ir krūtinė išmarginti tamsiomis dėmelėmis. Snapo pamatas raudonas, o jo galas – juodas.
Lietuvoje šie paukščiai pasirodo kovo pabaigoje. Balandžio mėnesį kartu su perinčiais paukščiais galima aptikti ir šiaurinių migrantų. Perėjimui raudonkojai tulikai renkasi drėgnas šienaujamas pievas, užliejamas teritorijas, atviras salas, smulkiųjų viksvų pelkiapieves bei neužpildytus žuvininkystės tvenkinius. Optimalios jų buveinės yra prie seklaus vandens telkinių su atviromis, daugiau nei 10 ha ploto erdvėmis. Tačiau kai kuriais atvejais gali perėti ir mažesnėse klampynėse. Lizdą suka menkai išklotoje duobutėje. Kiaušinius deda 4 rusvai gelsvus ar pilkus kiaušinius su vyšniniu atspalviu ir rusvai pilkoms dėmelėmis nuo balandžio vidurio iki gegužės pradžios, perėjimas trunka 23 dienas. Dauguma jauniklių išsirita gegužės mėnesio antrojoje pusėje ir skraidyti pradeda būdami 25 dienų amžiaus. Abu tėvai prižiūri jauniklius iki liepos mėnesio. Rudeninė migracija prasideda rugsėjį. Nelizdiniu laikotarpiu šie paukščiai telkiasi prie dumblingų vandens telkinių pakrančių.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Minta daugiausia dirvoje, ant jos paviršiaus ir vandenyje gyvenančiais bestuburiais, ypač vabzdžiais įvairiose jų vystymosi stadijose.
2019 m. raudonkojų tulikų populiacija Lietuvoje buvo sumažėjusi – nuo 600–800 perinčių porų 2001 m. iki 400–600 porų. Nemuno žemupyje perėjo iki 70 porų, Žuvinto paežerėse – iki 9 porų, Kretuono ežero saloje – 6–8 poros. Žuvinto populiacija 2001–2016 m. svyravo tarp 3 ir 11 porų, o Kretuono ežero saloje nuo 2002 m. ji vėl padidėjo iki 4–8 porų. Nemuno deltoje perinčių porų skaičius nuo 2007 m. sumažėjo apie 20 procentų.
Raudonkojo tuliko perėjimo arealas driekiasi nuo Islandijos vakaruose iki Rytų Kinijos rytuose. Lietuvoje šis paukštis paplitęs sporadiškai įvairiuose regionuose, tačiau tankiausiai aptinkamas Nemuno žemupyje, kur yra optimalios jo perėjimo buveinės.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinė grėsmė šiems paukščiams kyla dėl buveinių degradacijos. Teritorijose, kur liautasi šienauti, plinta nendrės ir krūmai, dėl to blogėja perėjimo sąlygos. Kiaušinius naikina varniniai paukščiai, lingės ir plėšrūs žinduoliai, o jauniklius medžioja stambieji kirai. Žuvininkystės ūkiuose lizdai sunaikinami tvenkinius užpildant vandeniu. Siekiant apsaugoti rūšį, būtina reguliuoti buveinių peraugimą bei kontroliuoti plėšrūnų skaičių.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
