Saugomi ir reti paukščiai Lietuvoje

🦩 Miškinis tikutis arba tikutis (lot. Tringa glareola, angl. Wood Sandpiper, vok. Bruchwasserläufer) – tilvikinių (lot. Scolopacidae) šeimos sėjikinis paukštis (lot. Charadriiformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą miškinis tikutis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, miškinis tikutis priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, miškinis tikutis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Miškinis tikutis yra varnėno dydžio tilvikas, savo išvaizda panašus į brastinį tilviką, tačiau skiriasi pilkesniu kūno viršumi. Kūno viršutinė pusė juosvai pilka su baltomis ir juodai rudomis dėmelėmis. Antuodegis baltas, uodega su skersais juodais dryžiais. Pilvinė pusė balta, galvos, kaklo, kūno šonai ir krūtinė rudai dėmėti. Snapo pamatas žalsvas, tolimesnė dalis juoda. Kojos šviesios, gelsvai žalsvos.

Pavasarį parskrenda balandžio pradžioje, migracija trunka visą gegužę. Paukščiai apsistoja prie balų pievose ir dirbamuose laukuose, žuvininkystės tvenkinių seklumose, paežerių paplūdimiuose. Peri atvirose užmirkusiose vietovėse – aukštapelkių plynėse, tarpinių pelkių plotuose, durpynuose, šlapiose pievose su retai išsibarsčiusiais medžiais. Renkasi vietas su pakilimo ir giedojimo postais, taip pat atviro vandens plotais, reikalingais maitinimuisi. Lizdą įsirengia ant žemės ar kupstuose, po žolių priedanga. Deda 4 kiaušinius, inkubacija trunka 22–23 dienas. Kartais peri medžiuose, naudodami senus strazdų lizdus. Jaunikliai išsirita nuo gegužės vidurio, juos vedžioja abu tėvai. Sulaukę 30–35 dienų amžiaus, pradeda skraidyti. Suaugę paukščiai birželio mėnesį palieka perėjimo buveines.

Minta vabzdžiais, dvisparnių lervomis, vorais, moliuskais, vėžiagyviais, mažomis žuvimis iki 2 cm ilgio. Suaugusių tikučių migracija prasideda liepos mėnesį, jaunikliai migruoja rugpjūtį. Traukimas baigiasi spalio viduryje.

2013 m. miškinio tikučio perinti populiacija Lietuvoje buvo vertinama 100–200 porų. Per pastaruosius trisdešimt metų stebimas populiacijos mažėjimas – mažėja peraviečių skaičius ir rūšies paplitimas. Gausiausiai tikučių aptinkama didžiausiose Lietuvos pelkėse ir užpelkėjusiuose durpynuose. 2007 m. populiacija buvo įvertinta 100–150 perinčių porų, daugiausia natūralias savybes išlaikiusiose didelėse aukštapelkėse. Gausiausiai jų gyvena Čepkelių raiste – apie 20 porų. 1999 m. Novaraisčio durpyne perėjo 6, Baltosios Vokės durpyne – 3, Girutiškio rezervate – 3, Kamanose – 4 poros.

Miškinis tikutis yra plačiai paplitęs Eurazijoje – jo arealas driekiasi nuo Skandinavijos iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje siekia Barenco jūrą, Obės ir Lenos žemupius, pietuose tęsiasi iki Pietų Užbaikalės, Volgos vidurupio, Pietų Baltarusijos. Tai tolimasis migrantas, žiemojantis Afrikoje.

Lietuvoje migracijų metu miškinis tikutis dažnai aptinkamas įvairiuose atviruose sekliuose vandenyse. Peri nedaugelyje šalies pelkių ir kitų atvirų šlapžemių, kurios išsidėsčiusios įvairiuose regionuose.

Pagrindinė miškinio tikučio populiacijos mažėjimo priežastis yra pelkių sausinimas. Rūšies buveinės aukštapelkėse jautrios klimato pokyčiams. Vietomis neigiamą poveikį daro šlapžemių užaugimas sumedėjusia augalija ir nendrėmis. Svarbiausia užtikrinti, kad atviros šlapžemės nebūtų sausinamos ar kitaip naikinamos, taip pat tinkamai tvarkyti jų teritorijas, išsaugant tinkamas buveines.

UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai