Saugomi ir reti paukščiai Lietuvoje

🐦 Baltanugaris genys arba baltnugaris genys (lot. Dendrocopos leucotos, angl. White-Backed Woodpecker, Lilford Woodpecker, vok. Weißrückenspecht) – geninių (lot. Picidae) šeimos geninis paukštis (lot. Piciformes), kurį 1803 m. atrado ir aprašė Johanas Bachšteinas (Bechstein).

Į Lietuvos raudonąją knygą baltanugaris genys įrašytas 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., baltanugaris genys priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, baltanugaris genys priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, baltanugaris genys saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Baltanugaris genys yra vidutinio dydžio geninių šeimos paukštis, šio genio kūno ilgis siekia 24–26 cm, o svoris svyruoja nuo 70 iki 100 g. Plunksnų danga yra baltai juoda, o išskirtinis šios rūšies bruožas – baltas nugarkaulis, nuo kurio ir kilo paukščio pavadinimas. Patelės ir patinai atrodo panašiai, tačiau patinai turi ryškesnę raudoną viršugalvio dėmę. Baltanugaris genys yra sėsli rūšis ir retai išskrenda už savo įprastų teritorijų ribų.

Baltanugariai geniai gyvena brandžiuose, įvairiaamžiuose lapuočių miškuose, kuriuose gausu negyvos medienos. Lietuvoje jiems tinkamos buveinės yra seni ąžuolynai bei pelkėti juodalksnynai ir beržynai. Kartais jie apsigyvena vidutinio amžiaus medynuose, jei ten auga pavieniai seni ąžuolai. Ši rūšis dažniau pastebima miško pakraščiuose ir kirtavietėse, kur randama pakankamai pūvančios medienos vabzdžiams. Vienamžiuose kultūriniuose miškuose baltanugaris genys yra itin retas, nes trūksta tinkamų lizdaviečių ir maisto šaltinių.

Perėjimo sezonas prasideda balandžio mėnesį, kai patinas ir patelė iškala uoksą supuvusio beržo, juodalksnio ar gluosnio stuobryje. Patelė viduryje balandžio padeda 3–5 baltus kiaušinius, kuriuos peri apie 15 dienų. Jaunikliai išsirita gegužės pradžioje ir lizdą palieka būdami 27–28 dienų amžiaus. Jais rūpinasi abu tėvai, nešdami vabzdžius, vikšrus ir vabalų lervas. Išsiritę jaunikliai pirmas kelias dienas dar išlieka netoli lizdo, kol visiškai sustiprėja ir išmoksta susirasti maisto.

2019 m. baltanugarių genių populiacija Lietuvoje yra stabili, tačiau jų skaičius priklauso nuo miškų būklės. Kasmet šalyje peri apie 700–1000 porų, o didžiausios populiacijos sutelktos Taujėnų-Užulėnio, Buktos, Babtų-Varluvos, Lančiūnavos ir Padauguvos miškuose. Vidutinis jų gausumas mišriuose lapuočių miškuose yra 0,11–1,22 poros 100 ha plote. 2001 m. Lietuvoje buvo skaičiuojama apie 900–1200 perinčių porų. Pavyzdžiui, Taujėnų-Užulėnio miške peri 35 poros, Buktos miške – 32, Babtų-Varluvos miške – 20, o Padauguvos miške – 15 porų.

Baltanugaris genys paplitęs Eurazijoje. Jo arealas driekiasi nuo Karelijos, Baltijos šalių, Rytų Lenkijos ir Vakarų Ukrainos iki Japonijos rytuose. Europoje šios rūšies izoliuotos populiacijos aptinkamos kalnuotuose Centrinės ir Pietų Europos regionuose, Pietų Skandinavijoje ir Kaukaze. Lietuvoje baltanugaris genys dažniausiai stebimas Vidurio ir Rytų regionuose, tačiau Šiaurės Vakarų bei Pietryčių šalies dalyse yra reta rūšis.

Didžiausią grėsmę baltanugariams geniams kelia brandžių lapuočių miškų kirtimai ir jų fragmentacija. Taip pat pavojų kelia negyvos medienos trūkumas, nes tai yra pagrindinė vabzdžių, kuriais minta šie paukščiai, buveinė. Siekiant apsaugoti rūšį, būtina miškuose palikti bent 20 proc. brandžių ir perbrendusių medynų su negyva mediena, kurios kiekis turėtų būti ne mažesnis kaip 10–20 m³/ha.

Baltanugaris genys yra vienas geriausių miško ekosistemos būklės rodiklių – jo gausa leidžia įvertinti, kiek senų medžių ir negyvos medienos liko natūralioje aplinkoje.

UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai

---

Buvusi kategorija: 3 (R) - retos rūšys, kurių populiacijų mažai dėl jų biologinių ypatybių