🦉 Žvirblinė pelėda (lot. Glaucidium passerinum, angl. Eurasian Pygmy-owl, vok. Sperlingskauz) – pelėdinių (lot. Strigidae) šeimos pelėdinis paukštis (lot. Strigiformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą žvirblinė pelėda įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., žvirblinė pelėda priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, žvirblinė pelėda priskirta LC kategorijai. Iki šiol, žvirblinė pelėda saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Žvirblinė pelėda yra mažiausia pelėdų rūšis Lietuvoje, sverianti apie 70 gramų. Nugarinė kūno pusė rusvai pilka su baltais taškeliais – ant galvos jie mažesni, o ant nugaros didesni. Uodega su 5–6 šviesiomis skersinėmis juostomis. Skruostų diskas neryškus, baltos spalvos su keliais tamsiais ratais. Apatinė kūno pusė šviesi su retais, neryškiai pilkais dryželiais. Kojos apaugusios plunksnomis, pirštai dengti smulkiais šereliais. Snapas geltonas, nagai juodi.
Žvirblinės pelėdos yra monogamai, veistis pradeda jau pirmaisiais gyvenimo metais, o jų gyvenimo trukmė siekia 6–7 metus. Tai sėslūs paukščiai, kurie ištisus metus laikosi savo teritorijose. Poros formuojamos rudenį arba žiemos pabaigoje. Veisimosi sezono pradžia priklauso nuo gamtinių sąlygų ir dažniausiai prasideda kovą. Jų tipinės buveinės yra dideli mišrūs arba spygliuočių miškai, tačiau gali įsikurti ir mažesniuose, izoliuotuose miškuose. Peri didžiojo ir tripirščio genių iškaltuose uoksuose. Vienoje dėtyje dažniausiai būna 3–8 kiaušiniai, dedami kas dvi dienas. Inkubacija trunka apie 28 dienas ir ją atlieka patelė, o patinas tuo metu ją maitina. Jaunikliai uoksuose išbūna 30–34 dienas, po to dar 3–4 savaites juos maitina suaugę paukščiai.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Žvirblinės pelėdos aktyvios visą parą, tačiau dažniausiai medžioja prieblandoje. Minta smulkiais graužikais ir paukščiais, o inkiluose ar drevėse kaupia maisto atsargas žiemai. Viename slėptuvėje gali būti sukaupta net kelios dešimtys pelėnų ar smulkių paukščių. Žvirblines pelėdas medžioja didesnės pelėdų rūšys bei plėšrieji paukščiai, o lizduose esančius kiaušinius ar jauniklius kartais sunaikina kiaunės.
2019 m. žvirblinės pelėdos populiacija Lietuvoje siekė ne mažiau kaip 900 perinčių porų. Nuo 2000-ųjų populiacija reikšmingai didėjo, tačiau pastaraisiais metais didelių gausos pokyčių nebebuvo fiksuota. 2007 m. ši rūšis buvo gerokai retesnė – tuo metu Lietuvoje perėjo tik 50–150 porų. Daugiausia jų buvo Biržų girioje, Žaliojoje ir Labanoro giriose, Aukštaitijos nacionaliniame parke, Gražutės regioniniame parke bei Būdos-Pravieniškių miškuose.
Žvirblinė pelėda yra plačiai paplitusi Eurazijoje, jos arealas tęsiasi nuo Norvegijos vakaruose per centrinę Rusiją iki Ochotsko ir Japonijos jūrų rytuose. Šiaurėje ši rūšis pasiekia Jenisiejaus vidurupį, o pietuose paplitimas apima Kazachijos ir Mongolijos šiaurines dalis. Pietvakariuose rūšies arealas nėra ištisinis – žvirblinės pelėdos aptinkamos Bulgarijoje, šiaurinėje Italijoje ir pietrytiniame Prancūzijos pakraštyje. Lietuvoje ši rūšis paplitusi visoje šalies teritorijoje, tačiau dažniausiai stebima šiaurinėje, rytinėje ir pietinėje dalyse, dideliuose miškų masyvuose bei izoliuotuose didesniuose miškuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausią pavojų žvirblinėms pelėdoms kelia intensyvi miškų ūkio veikla, ypač sanitariniai kirtimai, dėl kurių mažėja brandžių ir perbrendusių medynų su senais uoksiniais medžiais. Taip pat neigiamai veikia natūralių atvirų maitinimosi vietų užsodinimas bei paukščių trikdymas veisimosi sezono metu. Plėšrūnai, ypač kiaunės, taip pat daro didelę įtaką rūšies populiacijai.
UICN kategorija: LC - nekeliantys susirūpinimo taksonai
